Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia

Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia yra Žaslių miestelyje. Priklauso Kaišiadorių vyskupijos Žaslių dekanatui. Artimiausios jai – Krivonių, Paparčių bažnyčios ir Kaišiadorių katedra.

Istorija

„Lenkijos Karalystės geografiniame žodyne“ rašoma, kad pirmoji bažnyčia konsekruota Vilniaus vyskupo Mikalojaus Dzieržkovičiaus (buvusio vyskupu tarp 1453–1467 m.). Greičiausiai bažnyčia buvo pastatyta apie 1460 metus. Žaslių dvaro valdytojai Mykolas ir Jonas Nacai 1533 m. bažnyčią atnaujino ir jai išlaikyti skyrė turtų. Ši bažnyčia sugriuvo XVII amžiuje. 1645 m. vizitacija mini Žaslių seniūno, uolaus kataliko Jono Alfonso Lackio ir parapijiečių rūpesčiu neseniai pastatytą medinę šventovę, Rusijos karių sudegintą 1655 metais. 1700 m. pamaldos laikytos pašiūrėje. Vėliau klebonų P. Juodzevičiaus ir M. Senkevičiaus rūpesčiu pastatyta nauja bažnyčia. 1812 m. prancūzai sugadino bažnytinę taurę. Apie kitus padarytus nuostolius nežinoma. 1820 m. bažnyčia iš barokinės perdaryta į klasicistinę – nugriauti bokšteliai, priekyje pastatytas kolonų portikas. 1847 m. parapiją vizitavęs Brastos kanauninkas, Kauno altarista kunigas I. Sidaravičius vizitacijos priede įrašė, kad Žaslių klebonas kunigas S. Tomaševskis vieną sekmadienį sako lietuviškus pamokslus, kitą – lenkiškus. 1882–1883 m. vikaras A. Burba bažnyčioje giesmes giedojo lietuviškai, rinko lietuvių tautosaką, apylinkėse užrašė apie 300 dainų, 10 pasakų, 31 burtą ir visa tai nusiuntė Rusijos geografijos draugijai. 1883 m. Žaslių klebonu paskiriamas kunigas A. Dauga. 1884 m. birželio 18 d. jis prašė dvasinės vyresnybės leisti miestelyje statyti naują mūrinę bažnyčią už parapijiečių lėšas. Vilniaus generalgubernatorius, kuriam buvo persiųstas prašymas, bažnyčios neleido statyti. 1894 m. klebonas kunigas V. Živoronka rašė apie naujos mūrinės bažnyčios statybai numatytą vietą – šalia senosios bažnyčios buvusiose kapinėse. 1898 m. bažnyčia (klebonaujant kunigui K. Kibeliui) pradėta statyti. Kapinės su antkapiniais paminklais perkeltos į kitą vietą. Bažnyčia pastatyta 1902 m. Jos projekto autorius inžinierius Mečislovas Titenbrukas (1856–1915).

1901–1904 m. Žasliuose vikaravo K. Čepanas (1872–1922), mūrinės Kietaviškių bažnyčios statytojas. 1905 m. per Velykas šventoriuje kilo muštynės tarp parapijiečių – lenkų ir lietuvių, nesutarusių, kokia kalba turi būti laikomos pamaldos.

1915 m. mūšių metu bažnyčios sienose sviediniai pramušė dvi skyles, apgriovė bokštus, išdaužė visų langų stiklus.

1922–1927 m. vikaravęs kunigas Pranas Cibulskas „organizavo jaunimą, įkurdino lietuvaičių siuvyklą su kursais, subūrė lietuviškąją kooperaciją, rėmė mokyklas, bažnyčioje ir visuomenėje aiškino žasliečiams Lietuvos nelaimę – lenkiškąją Vilniaus okupaciją (…), skelbė Vilniaus vadavimo reikalą, organizavo jį“ (Nikodemas Švogžlys-Milžinas). Vėliau, klebonaudamas Perlojoje, ten pastatė naują mūrinę bažnyčią ir Vytauto Didžiojo paminklą. Kunigas Matas Cijūnaitis Žasliuose klebonavo 1925–1946 ir 1952–1954, 1954–1955 metais buvo Žaslių altarista. Jis 1933 m. prie bažnyčios pastatė mūrinę Kristaus kančios koplyčią. Ji stovi toje vietoje, kur buvo senosios medinės bažnyčios altorius.

Žaslių bažnyčioje 1925 m. birželio 14 d. įvyko kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino, o 1944 m. kovo 25 d. – kun. Vincento Sladkevičiaus (būsimojo Kardinolo) primicijos – čia jie aukojo savo pirmąsias šv. Mišias.

1926 m. gegužės 24 d. įvyko pirmojo Kaišiadorių vyskupijos vyskupo Juozapo Kuktos ingresas: pagal tradiciją naujai paskirti vyskupai iškilmingai įžengia į savo katedras. Tačiau Kaišiadorių katedros statyba nebuvo baigta, todėl ingreso garbė atiteko Žaslių bažnyčiai. Po dviejų metų tas pats vyskupas Juozapas Kukta konsekravo Žaslių bažnyčią.

Klebonai

Apie 1820–1866 m. – Silvestras Tomaševskis

A. Dauga

V. Živoronka

1896–1902 m. – Kazimieras Kibelis

1903 m. – Jonas Masiulis

1905–1909 m. – Ignotas Kazakevičius

1909–1925 m. – Antanas Pakštys

1925–1946 m. – Matas Cijūnaitis

1946–1949 m. – Jonas Mikučionis

1949–1953 m. – Petras Laskauskas

1953 m. – Jonas Tomkus, laikinas klebonas.

1953–1955 m. – Vincas Andrulevičius

Petras Budrauskas

1952–1954 m. – Matas Cijūnaitis

1955–1961 m. – Jonas Kaušyla

1962–1967 m. – Vincentas Pinkevičius

Zigmantas Stančiauskas

Pranas Cibulskas

1967–1975 m. – Mykolas Balnys

1977–1990 m. – Juozapas Anusevičius

1990–1996 m. – Stasys Čiupalas

1996–2006 m. – Leonas Klimas

nuo 2006 m. – Algis Ananis

Vikarai

1827 (1828) – 1842 – Dominikas Budrikas

1882 – Alekandras Burba

1901–1904 – Kajetonas Čepanas

Petras Valiuškis

1910–1912 – Jurgis Zimkus

1912–1915 – Vaclovas Giedrys

1915–1916 – Jurgis Zimkus

1918 – Juozapas Matulaitis-Labukas

1918–1923 – Juozapas Mincevičius

1920–1923 – Antanas Meigys

1922–1927 – Pranas Cibulskas

1927–1928 – Jonas Mališauskas

1928–1929 – Antanas Mažeika

Prieš 1928 – Justinas Jurkūnas

1929–1930 – Leonas Petkelis

1930–1932 – Romualdas Stundžia

1931–1932 – Jonas Dzekunskas

1933–1936 – Jonas Kamarauskas

Po 1936 – Kazimieras Pivariūnas

1939–1941 – Juozas Voveris

1941 – Petras Valatka

Petras Budrauskas

1944–1946 – Jonas Vaišnoras

1946–1947 – Zigmantas Stančiauskas

1949 – Jonas Danyla

1950 – Česlovas Kavaliauskas

1961–1962 – Vytautas Melkūnas

Architektūra

Bažnyčia istoristinė, turi daug neogotikos (dekoratyviniai kontraforsai, netinkuotas raudonų plytų mūras, langų arkos nežymiai smailos) elementų. Pastatas lotyniško kryžiaus plano, su daugiakampe presbiterija ir dviem aukštais bokštais fasade. Vidus trijų navų, skliautuotas. Interjere taip pat pastebimos gotikos formos.

Interjeras

Pastačius naują mūrinę bažnyčią, 1903 m. joje dar buvo iš senosios bažnyčios perkelti du altoriai – didysis ir šoninis (Kristaus atsimainymo), 4 konfesionalai, anksčiau priklausę buvusiai Paparčių dominikonų vienuolyno bažnyčiai, ir vargonai, daryti 1892 metais. Tačiau vėlesni dokumentai jau mini tris naujus altorius, įrengtus iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios (1914). Profesionalaus darbo Žaslių neogotikinių altorių ansamblis, iš kitų panašaus pobūdžio bažnytinių įrenginių išsiskiriantis dekoro subtilumu, reprezentavo aukštą XX a. pirmųjų dešimtmečių Lietuvos dailiųjų amatų lygį. Po didžiojo altoriaus įrengimo, išlaikant įprastas šio stiliaus mediniams altoriams formas ir dekorą, prie piliorių buvo įrengti du mūriniai neogotikiniai altoriai. Grakštaus silueto, lengva, ažūrinė sakykla ir presbiterijos grotelės 1902 m. padirbintos Zigmanto Ščensnavičiaus metalo dirbtuvėse. Presbiterijos grotelės pagamintos V. Pac-Pamarnackio, sakykla – Benedikto Juškevičiaus lėšomis.

Bažnyčios interjerą praturtina neogotikinės stilistikos suolai, klausyklos, šventovės sienas puošiantis bareljefinis Kryžiaus kelio stočių ciklas neogotikiniuose rėmuose.

Meno vertybės

XX a. pradžioje statytoje šventovėje saugoma nemažai ankstyvesnio laiko paminklų. Tarp išlikusių penkių nukryžiuoto Išganytojo skulptūrinių atvaizdų ypač vertinga provincijos meistro XVII šimtmetyje išdrožta Nukryžiuotojo skulptūra. Nuo 1820 m. Žaslių bažnyčios inventoriuose minimas Nukryžiuotasis, kabojęs ant sijos, dabar pritvirtintas prie paprastų lygių lentų katafalko kryžiaus. Dar vienas nukryžiuoto Kristaus atvaizdas sukurtas XX a. pradžioje Vilniuje dirbusio skulptoriaus Juozapo Novoryto.

Nedidelė XVIII šimtmečio šv. Jono Nepomuko skulptūra į Žaslių bažnyčią galėjo patekti iš Paparčių dominikonų bažnyčios. Tarpukariu buvo pritaikyta krikštyklai kaip jos puošmena.

XVIII a. antruoju ketvirčiu datuojamas procesijų altorėlis su dvipusiu „Švč. Mergelės Marijos Globėjos“ („Gailestingosios Dievo Motinos“) ir „Šv. Jurgio“ paveikslu, nutapytu ant lentų – chrestomatinis medžio skulptūros ir drožybos pavyzdys.

Paveikslą „Ecce Homo“ S. Smilingytės-Žeimienės spėjimu nutapė bene populiariausias XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lenkų tapytojas Juzefas Buchbinderis. Nazarėnų mokyklos maniera sukurtas Kristaus atvaizdas išsiskiria grakščiomis silueto linijomis, atvaizdo tyrumu, dekoratyvia grafine stilizacija.

Paveikslą „Šv. Antanas Paduvietis“ (E. B. Murillo to paties pavadinimo paveikslo kopija) XX a. pirmajame ketvirtyje nutapė profesionalus dailininkas Mečislovas Barvickis. Minėtinas Antrojo pasaulinio karo metais sukurtas lietuvių dailininko, Kauno meno mokyklos auklėtinio Vaclovo Kosciuškos paveikslas „Nukryžiuotasis“, kurį autorius, kaip rodo įrašas kitoje pusėje, nutapė Žaslių klebonui kun. Matui Cijūnaičiui.

Bažnyčioje išlikusi gausi liturginių drabužių kolekcija. Daug puošnių rūbų pasiūta iš XVIII a. prancūziškų šilkinių audinių, XIX a. rusiško brokato. Keletas senų ir itin vertingų drabužių perduota Valstybiniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui Kaune. Iš senųjų, dar prieš dabartinę Žaslių bažnyčią buvusių, maldos namų, į pastarąją pateko XVII a. antruoju ketvirčiu datuojama monstrancija. XVIII a. pirmosios pusės (?) komuninė, anot dailėtyrininko Gintauto Žalėno, gauta iš Vilniaus katedros lobyno. XX a. įgytas kielikas ir komuninė padirbinti tarpukaryje Kaune veikusioje Antaninos Krupavičienės dirbtuvėje.

Koplyčia

Jėzaus, nešančio kryžių, koplyčia pastatyta 1933 m. Žaslių bažnyčios klebono kanauninko Mato Cijūnaičio pastangomis. Skirta 1933-iesiems Jubiliejiniams šventiesiems metams – 1900 metų nuo Kristaus Kančios, Mirties ir Prisikėlimo. Jėzaus statula gelžbetoninė. Koplytėlė pašventinta 1935 m., antrą Velykų dieną. Ji stovi ten, kur buvo senosios medinės bažnyčios didysis altorius.

Kapai šventoriuje

Žaslių bažnyčios šventoriuje iš viso palaidota 11 kunigų. Prie Jėzaus, nešančio kryžių, koplyčios palaidoti šeši kunigai. Tai visų pirma pats koplyčios statytojas kan. Matas Cijūnaitis, kun. dr. Juozas Stakauskas, kun. Jonas Žižliauskas, kun. Pranas Gerbutavičius, kun. Henrikas Surginevičius ir kun. Aleksandras Alkovikas.

Keturi iš kunigų gimę tuometiniame Žaslių valsčiuje: kun. Jonas Žižliauskas kilęs iš Krivonių kaimo, kun. Pranas Gerbutavičius – iš Pajautiškių kaimo, kun. Aleksandras Alkovikas – iš Pustakiemio, Henrikas Surginevičius – iš pačių Žaslių.

Netoliese, atskiruose kapuose, palaidoti dar penki kunigai: Zigmas Červokas, Silvestras Tomaševskis, Kazimieras Kibelis, Jurgis Kazlauskas ir Pranas Cibulskas. Cibulskų kapų dešinėje – kunigaikštienės Joanos Giedraitienės, mirusios 1850 m. birželio 22 d., antkapis.

Čia palaidota Uršulė Sladkevičienė, Kardinolo motina.

Dviejų akmeninių antkapių (vienas jų – su metaliniu kryžiumi viršuje) įrašai, deja, šiandien jau yra neįskaitomi. Galima tik spėti, kad šie senųjų kapinių antkapiai yra iš XIX amžiaus.

Bažnyčios šventoriaus kalno šlaite, jo viršutinėje terasoje, yra Zaleskių šeimos laidojimo rūsys. Pastatytas Senojo Egipto stiliumi XIX a. viduryje – III ketvirtyje. Bažnyčios pamatuose (nuo ežero pusės) įmūrytas 45 metų amžiaus Pranciškos Zarak-Zarakovskos iš Bonč-Butkovskių, mirusios 1878 m. rugpjūčio 13 d., antkapis.

Šventoriaus tvoroje nuo Bažnyčios g. pusės (iš vidaus) įmūryti du antkapiai. Vienas skelbia pagarbą Lydos iždininko žmonos Juzefos Mickevičienės atminčiai. Ji mirė 1867 m. gruodžio 7 d., eidama 72-uosius metus. Kitas skirtas Liarsou-Delay, kilusiai iš Prancūzijos ir mirusiai 1862 m. Žasliuose.

Kryžius šventoriuje

Ties Didžiuoju altoriumi stovi medinis kryžius su įrašu: „1990. Konstancijai ir Vincentui Levickams. Politinių kalinių ir tremtinių kančioms atminti. 1941–1956. Sibiro našlaičiai. Sūnūs ir dukros“.

V. Levickas (g. 1900 m.) 1941 m. buvo atskirtas nuo šeimos ir įkalintas. Mirė Puksos lageryje 1946 m.

K. Levickienė (g. 1900 m.) 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta į Novosibirsko sritį. Tolesnis jos likmas nežinomas. Abu gyveno Bernardinkos kaime (dabar Paparčių seniūnija).

Galerija

Literatūra

* Grinkevičiūtė A., Gustaitis R., Karvelytė-Balbierienė V. Vadovas po Žaslius. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2008. – P. 38–49.

* Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. – P. 275, 276.

* Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas / sud. S. Poligienė. – Vilnius: Savastis, 2006. – P. 160–165.

* Lukoševičius O. Kaišiadorių bažnytinis paveldas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2017. – P. 106–117.

* Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios (žinynas). – Vilnius: „Pradai“, 1993. – P. 100.

* Sabonytė N., Laurinavičius J. Žaslių bažnyčia. – Kaišiadorys–Žasliai, 1997.

* Spurgevičius P. Žaslių bažnyčia // Paparčių ir Žaslių apylinkės: straipsnių rinkinys / sud. J. Mačiokienė. – Kaišiadorys: Kaišiadorių etninės kultūros centras, 1997. – P. 240–252.

Bažnyčios