Krivonių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia

Krivonių šv. Antano Paduviečio bažnyčia yra Krivonių kaime, 8 km į šiaurės vakarus nuo Kaišiadorių.

Istorija

Ši bažnyčia pastatyta 1933 m, kai Žaslių klebono kanauninko Mato Cijūnaičio pastangomis buvo nupirkta senoji medinė Kernavės bažnyčia ir pervežta į Krivonis. Iš Krivonių kilusio kunigo Jono Žižliausko tėvai padėjo Matui Cijūnaičiui čia įkurti parapiją ir pastatyti bažnyčią.

Klebonas Adolfas Staševičius 1946 m. suimtas ir nuteistas 10 m. kalėti (mirė 1949 m. Vilniaus kalėjime). 1954 m. klebonas Vincentas Andrulevičius su parapijiečiais bažnyčią suremontavo.

Klebonai

1946 m. – Adolfas Staševičius

1946–1949 m. – Kazimieras Ribikauskas

1950–1952 m. – Matas Cijūnaitis

Kazimieras Pivariūnas

1960–1961 m. – Albinas Šilkinis

Juozapas Stakauskas

1968–1970 m. – Zigmas Červokas

1982–1986 m. – Zigmantas Stančiauskas

Architektūra

Bažnyčia savo forma primena tradicinį gyvenamąjį namą. Tai pailgo stačiakampio plano, vientiso tūrio pastata, dengtas nuožulniu dvišlaičiu stogu. Jos sakralinę paskirtį nurodo priekiniame fasade virš trikampio frontono iškylantis stačiakampis bokštelis su geležiniu kryžiumi. Dar vienas, mažesnis bokštelis yra kitame stogo gale – virš didžiojo altoriaus.

Interjeras

Bažnyčia vienanavė, be apsidės. Įrengti trys altoriai. Didysis altorius sukomponuotas iš atskirų XIX a. viduryje pagaminto įrenginio dalių, puošusių senąją Gegužinės bažnyčią. raudonu audeklu dengto retabulo centre kabanti Nukryžiuotojo skulptūra – įdomus provincijos meistro bandymas sekti to paties siužeto barokinės stilistikos prototipu. Puošnus XIX a. neobarokinis tabernakulis į Krivonis perkeltas iš nežinomos bažnyčios. Du šoniniai altoriai ir kukli stačiakampė sakyklos tribūna pagaminti vietos meistrų. Bažnyčioje esantys neįprastos konstrukcijos suolai, XX a. pradžia datuojamas bronzinis sietynas ir sieninių šviestuvų pora į Krivonis pateko iš Antrojo pasaulinio karo metu sunaikintos Žaslių sinagogos.

Meno vertybės

Taikomosios dailės kūrinių, gautų iš kitų katalikų šventovių, sąrašą papildo XVIII a. trečiojo ketvirčio rokoko stiliaus alavinių žvakidžių pora, velykinė Prisikėlusio Kristaus statulėlė, stilingas ir reprezentatyvus XIX a. ketvirtojo ketvirčio procesijų altorėlis su „Nukryžiuotojo“ ir „Aušros vartų švč. Mergelės Marijos paveikslais, tipologiniu požiūriu vertingos medinės klasicistinės žvakidės. Dvi XVIII šimtmečio antrosios pusės angeliukų skulptūros dabar perkeltos į Kaišiadorių vyskupijos kuriją. Vargonų choro parapetą puoša meniškas XVII a. drožinys – sparnuota angeliuko galvutė.

Gan gausiame liturginių indų rinkinyje išsiskiria santūraus dekoro komuninė, sukurta XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmojoje pusėje tęsiant geriausias auksakalystės amato tradicijas. Prancūzijos sakralinės taikomosios dailės dirbiniams būdingų formų grakštumu bei subtilia puošyba išsiskiria Favier firmos kielikas.

Dėmesio vertas raudonos spalvos arnotas, puoštas efektingu siuvinėjimu, kurio ornamentas imituoja nuo XVII antrosios pusės ir XVIII šimtmetyje plitusius ažūrinių nėrinių motyvus.

Šventorius

Šventorius aptvertas. Jame stovi medinis kryžius. Jokių palaidojimų šventoriuje nėra.

Galerija

Literatūra

* Grinkevičiūtė A., Gustaitis R., Karvelytė-Balbierienė V. Vadovas po Žaslius. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2008. – P. 91, 92;

* Lukoševičius O. Kaišiadorių bažnytinis paveldas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2017. – P. 56–62.

* Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios. – Vilnius: „Pradai“, 1993. – P. 100;

* Palomenės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia // Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. – Vilnius: „Savastis“, 2006. – P. 142, 143.

Bažnyčios