Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra
1927 m.
Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra yra Kaišiadoryse, T. Brazio g. 6.
Istorija
1905 m. grupė kaišiadoriečių katalikų kreipėsi į Vilniaus vyskupą ir Vilniaus gubernatorių, kad Kaišiadoryse būtų leista pasistatyti bažnyčią. 1906 m. pabaigoje gautas leidimas Kaišiadoryse pastatyti nedidelę medinę bažnyčią. Žemės sklypą bažnyčios statybai ir aikštei priešais bažnyčią iš savo Žiebenos palivarko dovanojo Vladikiškių dvaro savininkas Boleslovas Romeris. Pirmiausia (1907 m. pradžioje) buvusiame grūdų sandėlyje buvo įrengta laikinoji koplyčia ir pastatyta nauja klebonija. 1907 m. liepos 25 d. į Kaišiadoris atvyko pirmasis kunigas Valerijonas Holiakas: tada buvo oficialiai įteisinta Kaišiadorių parapija. Prasidėjus naujos bažnyčios statybos darbams, buvo nuspręsta, kad bažnyčia per maža, todėl imta planuoti ant jau išlietų bažnyčios pamatų statyti naują plytinę bažnyčią. 1908 m. gautas oficialiai patvirtintas naujas bažnyčios projektas. Jo tikslus autorius nėra žinomas, tačiau pagal braižą priskiriamas Vaclovui Michnevičiui. Tačiau kunigas Valerijonas Holiakas nutarė kiek pakeisti projektą ir statyti gelžbetoninę bažnyčią. Statybos sąmata labai išaugo, o darbai užsitęsė ir galiausiai sustojo.
1909 m. į Kaišiadoris atvyksta kunigas Jurgis Murnikas. Jis pasiūlė grįžti prie pigesnio mūrinės bažnyčios statybos varianto. Dėl nepasisprendimo, kokia bažnyčia reikalinga Kaišiadoryse, statybos darbai sustojo ilgam – iki ketvirtojo parapijos klebono Alfonso Varno atvykimo. Jo 1912 m. pakviestas architektas Vaclovas Michnevičius įvertino statybvietės techninę būklę, ją kiek pakoregavo ir rekomendavo apsistoti ties mūrinės bažnyčios statymo variantu. Pagal jo pakeitimus bažnyčia turėjo tapti kiek puošnesne ir didesne, tačiau išlaikančia ankstesniojo mūrinės bažnyčios projekto pagrindus. 1913 m. rugpjūčio mėnesį gautas leidimas šios naujos bažnyčios statymui ir aukų rinkimui.
Iš geltonų plytų buvo pradėtos mūryti sienos, kurių žymė, pakilusi apie du metrus nuo žemės, ir dabar matoma bažnyčios fasaduose. Tačiau 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas (kurio metu vokiečių buvo išvogtos visos statybinės medžiagos), po jo sekusi suirutė vėl ilgam sustabdė darbus. 1921 m statybos buvo atnaujintos. Tačiau dėl ypač sunkios ekonominės padėties parapija jau neturėjo pakankamai lėšų statyti bažnyčią pagal ikikarinį projektą. Buvo nuspręsta užsakyti naują mažesnės ir ne tokios puošnios bažnyčios projektą. Tam pasirinktas inžinierius A. Aleksandravičius, kuris 1924 m. parengė naują, sukurtą dviejų ankstesniųjų projektų pagrindu, bažnyčios projektą.
Šio pastato statybas ėmė vykdyti jau ne tik kunigas Alfonsas Varnas, bet ir 1922 m. Kaišiadorių klebonijoje apsistojęs iš Vilniaus atvykęs kanauninkas Juozapas Kukta, kuris Vilniaus arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus pavedimu iš Kaišiadorių administravo penkis Vilniaus vyskupijos dekanatus, likusius nepriklausomos Lietuvos teritorijoje po 1920 m. lenkų okupacijos. Savo sekretoriumi paskyręs kun. Alfonsą Varną, jis kiek galėdamas padėjo bažnyčios, beje, jau numatytos katedros, statybos darbų vykdymui. Darbams sparčiai judant į priekį, 1926 m. Kaišiadorys paskelbti atskira vyskupija, o Juozapas Kukta tapo jos vyskupu. Tuo metu bažnyčia konsekruojama katedra. Kaišiadorių vyskupijos įkūrimą paskatino 1926 m. bažnytinės provincijos įsteigimas ir, pagal 1926 m. balandžio mėnesį popiežiaus Pijaus XI paskelbtą bulę „Lituanorum gente“, pertvarkytos vyskupijų ribos.
Netikėtai parapijos bažnyčiai tapus katedra, teko atlikti šiokį tokį A. Aleksandravičiaus projekto papildymą. Prie šoninių bažnyčios fasadų buvo pristatytos gana masyvios koplyčios, kurios yra būtinas katedros elementas. Jos šiek tiek suardė grakščias šventovės proporcijas, bažnyčia tarsi išsiplėtė į šonus ir tapo sunkių proporcijų pastatu.
Beveik visą Kaišiadorių katedros interjerą sukūrė Vincentas, Silvanas ir Adomas Jakševičiai.
Katedra iš esmės baigta statyti 1932 m.
2015 m. Kaišiadorių katedroje įrengta ir pašventinta Dievo Gailestingumo koplyčia, o po poros metų – Palaimintojo Teofiliaus koplyčia, kurioje yra sarkofagas su palaimintojo Teofiliaus Matulionio palaikais.
Klebonai
1907–1908 m. – Valerijonas Holiakas
1908–1909 m. – Jurgis Murnikas
1909–1911 m. – Feliksas Minginas
1911–1944 m. – Alfonsas Varnas
1944–1946 m. – Juozapas Gylys
1946–1948 m. – Jonas Kamarauskas
1948 m. – Vincas Andrulevičius
1948–1949 m. – Jonas Mintaučkis
1949 m. – Pranciškus Genevičius
1950–1956 m. – Romualdas Stundžia
1956–1966 m. – Petras Laskauskas
1966 m. – Liudvikas Puzonas
1966–1981 m. – Jonas Mintaučkis
1982–1990 m. – Jonas Mintaučkis
Nuo 1990 m. – Viktoras Vilius Cukuras
Alfonsas Kelmelis
Petras Purlys
Nuo 1992 m. – Vytautas Kazimieras Sudavičius
Vikarai
1927–1930 m. – Nikodemas Švogžlys-Milžinas
1934–1937 m. – Vincentas Slavynas
1938–1940 m. – Juozapas Andrikonis
1939–1940 m. – Vincentas Slavynas
1941 m. – Alfonsas Ažubalis
1941–1943 m. – Petras Guobys
Iki 1945 m. – Mykolas Marijonas Petkevičius
1947 m. – Bronius Bulika
1947–1948 m. – Pranciškus Genevičius
1948 m. – Jonas Jonys
1948–1949 m. – Bronius Bulika
1949–1950 m. – Albinas Šilkinis
1956–1959 m. – Zigmas Komaras
Architektūra
Neogotikinis pastatas su neoromaninio dekoro elementais fasade. Jo architektūrai, kaip ir daugelio kitų Lietuvos neogotikinių bažnyčių, būdingi šie pagrindiniai bruožai: grakščių proporcijų į viršų siaurėjantis, pirmame tarpsnyje kvadratinis, antrame – aštuoniakampis bokštas, esantis pragrindinio fasado centre; smailiaarkės, įgilintos langų ir durų nišos; dekoratyvinę funkciją atliekantys kontraforsai; aukšti trikampiai frontonai. Išskirtinis jos savitumas – abipus šoninių navų prie pagrindinio pastato prijungtos gana žemos koplyčios. Viskas kartu sukuria kuklią, tačiau darnią ir harmoningą architektūrinę objekto visumą.
Interjeras
Sudėtingesne sandara ir dydžiu išsiskiriantis didysis, du šoniniai ir šeši koplyčių altoriai, taip pat puošni sakykla, įrengti XX a. antrajame ketvirtyje (1928–1933). Didįjį altorių puošiantį Kristaus Atsimainymo paveikslą nutapė Ignotas Rudolfas (katedroje išlikusi nesignuota vario graviūra, pagal kurią ir buvo nutapytas minėtas paveikslas). Šiam dailininkui taip pat priskirtini šv. Pranciškaus ir Šv. Juozapo koplyčiose išmūrytų altorių retabuluose įkomponuoti šventųjų vyrų ir moterų atvaizdai. Panašiu metu įrengtas ir presbiterijos šonuose išdėstytas įspūdingas stalių komplektas, padirbinti didysis ir mažasis vyskupo sostai, mediniai istoristinių formų krėslai, neobarokinė klausykla, klauptai. Nedidelė atviro tipo klausykla, datuojama XVIII–XIX šimtmečių sandūra – seniausias katedroje saugomas baldas. Keturios neogotikinės klausyklos Kauno baldžių padirbintos 1993 m.
Šventovės sienas puošiančios Kryžiaus kelio stotys į Kaišiadoris perkeltos iš Jiezno bažnyčios. Du pirmieji ciklo paveikslai nutapyti XIX a. viduryje – trečiajame ketvirtyje, likusieji – XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Epitafinę lentą, skirtą pirmajam Kaišiadorių vyskupijos vyskupui Juozapui Kuktai, išliejo skulptorius Bronius Petrauskas.
Kripta
Katedros kriptoje palaidoti Kaišiadorių vyskupijos ganytojai Juozapas Kukta ir Teofilius Matulionis. Vyskupo Juozapo Kuktos epitafinę lentą sukūrė skulptorius Vladas Žuklys, arkivyskupo Teofilio Matulionio – skulptorius Domas Čepas.
Meno vertybės
Ypatingo dėmesio sulaukia katedros presbiterijoje didžiojo altoriaus kairėje pusėje stovintis didžiulis ir unikalus medinis vyskupo sostas su baldakimu. Tai Vincento Jakševičiaus darbas. Minėtasis meistas taip pat sukūrė ąžuolinius krėslus garbingiesiems svečiams (stales), taip pat tinkuoto mūro sakyklą, puoštą lipdiniais, polichromija ir auksu.
Katedroje sukauptas gausus liturginių drabužių rinkinys. Keletas jų pasiūta iš XVII a. pabaigos – XVIII a. nepaprastai dekoratyvių, technologiškai puikiai atliktų, stilingų, raiškaus kolorito, įspūdingo dekoro šilkinių audinių, išaustų garsiose to meto Prancūzijos manufaktūrose. Ypač daug prašmatnių apdarų pasiūta iš rusiško brokato – šio tipo audiniai išplito Lietuvoje XIX a. viduryje – antrojoje pusėje.Tipologiniu požiūriu vertingiausia aptariamojo rinkinio dalis – aukštųjų Bažnyčios dvasininkų liturginiai drabužiai ir pontifikalijos siejama su pirmojo Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos asmeniu ir tikriausiai buvo įgyta vyskupijos įsteigimo ir katedros konsekravimo proga. Dauguma jų pagaminti Vakarų Europoje (Vokietijoje, Italijoje) veikusiose aukšto lygio bažnytinių reikmenų dirbtuvėse.
Vienas iš trijų katedros varpų, nulietas iš geležies 1655 m., yra itin įdomus ir vertingas.
Šventorius
Pastačius katedrą, buvo pastatyta ir šventoriaus tvora su unikaliais vartais. Jie turėjo trijų didelių smailiaarkių arkų angas su vimpergomis, puoštomis neoromaninių arkučių dekoru ir užsibaigiančiomis mažais bokšteliais su kryžiais viršuje. Vimpergų briaunos buvo puoštos ornamentais. Šie vartų elementai atkartojo pačios katedros pagrindinio fasado dekoratyvinį sprendimą. Vartai ir tvora buvo tinkuoti ir nudažyti balta spalva.
Sovietmečiu (1966 m.) buvo nugriauta dalis senosios katedros šventoriaus tvoros ir vartai. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1992 m. katedros šventorių apjuosė nauja, raudonų plytų mūro ir metalo strypų tvora su trijų neogotikinių arkų vartais. Naujų Kaišiadorių katedros šventoriaus vartų projekto autorius architektas Brunonas Bakaitis.
Šventoriuje stovi paminklas vyskupui Vincentui Sladkevičiui, o priešais šventoriaus vartus – paminklas arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Katedros šventoriuje palaidoti kunigai: Teodoras Brazys, Jonas Mintaučkis, Stanislovas Kiškis, Jonas Jonys, Mykolas Balnys, ilgametis katedros klebonas Alfonsas Varnas, 1941 m. raudonarmiečių nužudytas Andrius Juknevičius.
Literatūra
* Drulienė R. Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2009;
* Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas / sud. S. Poligienė. – Vilnius: Savastis, 2006. – P. 134–137;
* Lukoševičius O. Kaišiadorių parapijos ir vyskupijos istorijos bruožai. – Kaunas, 1996.
* Lukoševičius O. Kaišiadorių bažnytinis paveldas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2017. – P. 28–45.
