Falširmjėgeriai Kaišiadorių rajone

Falširmjėgeriai Kaišiadorių rajone – Antrojo pasaulinio karo metu (1944 m. liepos 16–25/29 d.) vokiečių priešakinių gynybinių linijų ruože tarp Pašulių kaimo ir Čiuloto upelio kovojo ir Vokietijos kariuomenės oro desantininkų falširmjėgerių (fallschirmjäger) batalionas, vadovaujamas majoro Rudolfo Witzigo (Rudolf Witzig, 1916–2001). Iš daugiau kaip tūkstančio karių ir karininkų bataliono, liepą atvykusio į Lietuvą, per maždaug dviejų savaičių mūšius liko tik apie 65 kariai. Šio oro desantininkų bataliono kovas Kaišiadorių rajone, remdamasis istorine literatūra, pavieniais radiniais ir archeologiniais tyrinėjimais, yra rekonstravęs Lietuvos kariuomenės vrš. Ernestas Kuckailis.

1944 metų liepos antrojoje pusėje puolančioji Sovietų Sąjungos 3-ojo Baltarusijos fronto (vadas gen. I. Černiachovskis) 5-oji Armija (vadas gen. ltn. N. Krylovas) priartėjo prie geležinkelio ruožo Kaišiadorys–Jonava, užėmė Kaišiadoris ir šiame ruože sutiko didelį vokiečių dalinių pasipriešinimą. Lengvai pramušti įrengtų gynybos linijų miškingoje ir pelkėtoje vietovėje nepavyko, nes daug menkesnės ir prasčiau aprūpintos vokiečių pajėgos gynėsi labai agresyviai, naudojo lanksčią taktiką, o kartais, išnaudodami sunkiai praeinamos vietovės privalumus, mažų padalinių ir nekonvencinius veiksmus, kad pristabdytų sovietų armijos puolimą Kauno kryptimi. Pagrindinės puolimo kryptys ėjo: per Gaižiūnų mišką Užusalių kryptimi, keliu Kaišiadorys–Beištrakiai–Kaunas, išilgai kelio Vilnius–Kaunas per Rumšiškes ir Grabuciškes, Kruonio ir Darsūniškio/Pakuonio (1944 m. liepos 29 d., kuomet fronto linija buvo pralaužta) kryptimi. Pagrindinėse puolimo kryptyse priešui atremti ar pristabdyti pasitekti vokiečių parašiutistų (fallschirmjäger) daliniai, kurie čia įsitvirtino ir gynėsi veikdami kaip elitiniai pėstininkai.

Mūšiai Kaišiadorių rajone buvo antrojo operacijos „Bagrationas“ etapo dalis, kurios metu sovietų armija apsupo, o vėliau užėmė Vilnių (1944 m. liepos 7–13 d.). Po Vilniaus užėmimo puolantieji beveik dviem savaitėm sustojo prie Nemuno. Forsavus Nemuną ir po kovų Žemaitijoje operacija baigėsi Vokietijos Armijų Grupės „Centras“ sutriuškinimu ir sovietams atvėrė kelius link Baltijos jūros. Didžiulės vokiečių pajėgos buvo „uždarytos“ Kuršo katile, kitos traukėsi į Rytų Prūsiją, su viltimi sustabdyti gausesnių pajėgų puolimą jau Vokietijos teritorijoje.

Trečiojo Reicho elitas – falširmjėgeriai

Nacistinės Vokietijos (Trečiojo Reicho) Oro-desantinių pajėgų pradžia laikytini Hermano Gioringo (Hermann Göring) specialieji Prūsijos policijos padaliniai, kurie naudojo lėktuvus ir parašiutistus kovai prieš Vokietijos komunistų partijos Raudonojo fronto kovotojų lygą. Jų panaudojimas buvo toks sėkmingas, kad netrukus buvo įsteigtas visas pulkas. Kai 1935 metais buvo įkurtos Oro pajėgos (Luftwaffe), dalinys buvo priskirtas Oro pajėgoms ir tapo pirmuoju Oro desanto batalionu, kurio vadu paskirtas majoras Bruno Osvaldas Breueris (Bruno Oswald Bräuer).

Parašiutinio rengimo mokykla buvo įkurta 1936 metais Stendal-Borstelio (Saksonija-Anhaltas, Vokietija) aerodrome. Visiškai netrukus įvyko pirmieji dideli mokymai, kuriuose buvo desantuotas iš oro visas batalionas, o vėliau parašiutistų pajėgumus papildė paramos ginklų ir inžineriniai vienetai. Buvo suformuoti du batalionai: vienas Sausumos pajėgose (Heer) ir kitas Oro pajėgose (Luftwaffe). Jie buvo rengiami Oro pajėgų mokykloje Stendalyje (Saksonija-Anhaltas, Vokietija).

1938 metais jaunos Oro desanto pajėgų vadu buvo paskirtas generolas majoras Kurtas Studentas (Kurt Student, 1890–1978). Suformuota 7-oji oro desanto divizija su labai konkrečiu uždaviniu – užimti vietovę desantuojant pajėgas iš oro parašiutais arba sklandytuvais. Generolas Studentas gavo tiesioginį Hitlerio įsakymą parengti parašiutistus (7-ąją diviziją) kovinėms operacijoms iki 1939 metų rugsėjo 15 dienos. Generolas Studentas, kuris laikomas Oro desanto pajėgų tėvu, vadovavosi požiūriu, kad karių įgūdžiai ir pasitikėjimas savimi yra svarbesni svertai, nei akla disciplina ir paklusnumas.

Oro desantininkų parengimas

Atranka į oro desantą buvo griežta, atsižvelgiant į karių fizines ir moralines savybes. Buvo atrenkami kariai, sveriantys ne daugiau, kaip 85 kg. Naujokų netrūko, dažniausiai tai buvo aštuoniolikmečiai jaunuoliai. Jie visi buvo savanoriai, patys rinkosi šią karinę specialybę, nemaža dalis buvo ir idealistų iš Hitlerjugendo (Hitlerjugend).

Parašiutisto rengimas truko 8 savaites. Pirmąsias keturias savaites kariai buvo mokomi taktikos, inžinerijos, įskaitant sprogdinimą, šaudybos ir kitų pėstininkams būdingų įgūdžių (30 km spartieji žygiai ir kt.). Buvo daug šokinėjama nuo tramplyno, bokšto, iš pakabinto ore transporto lėktuvo Ju-52. Karinė drausmė, beje, nebuvo laikoma prioritetu ir tai buvo pagrindinis skirtumas nuo kitų kariuomenės dalinių. Buvo ugdomas pasitikėjimas savimi, kariai rengiami atlaikyti pačius rimčiausius išbandymus būsimose operacijose. Ši fazė buvo pati sunkiausia ir jau po pirmosios savaitės daugelis naujokų neatlaikydavo. Tie, kurie likdavo, buvo rengiami parašiutiniams šuoliams.

Pirmąją savaitę kariai praleisdavo sporto salėje, mokydamiesi prižemėti, ristis, vėliau šokinėjo ant smėlio iš 3 m aukščio. Kai tai pavykdavo natūraliai, pereidavo prie kitų dalykų, pavyzdžiui, parašiuto gesinimo. Tam buvo netgi ant žemės sumontuotas lėktuvo variklis su propeleriu, kuris sukeldavo dirbtinus vėjo gūsius. Po viso šio mokymo, jei instruktorius manydavo, kad karys parengtas pirmam šuoliui, jį paimdavo į lėktuvą. Tačiau pirmo pakilimo metu dar neleisdavo šokti, tik praskrisdavo lėktuvu. Tikslas – pripratinti prie lėktuvo, skrydžio pojūčių. Vėliau – pirmasis šuolis parašiutu iš 180 m aukščio. Palaipsniui aukštis buvo mažinamas iki 120 m, traumos taip pat buvo neretos, o kartais ir žūtys. Po šešių šuolių parašiutistas gaudavo kvalifikacijos ženklą (Fallschirmschützenabzeichen). Deja, karo metu parašiutistų rengimas nebebuvo tokio aukšto lygio. Faktiškai po netekčių operacijose Belgijoje, Olandijoje ir ypač Kretoje, pakeisti prarastus kadrus tokiais pat gerai parengtais nebuvo galimybės.

Rudolfas Witzigas – nuo karo mokyklos iki Bundesvero pulkininko

Rudolfas Witzigas (Rudolf Witzig) gimė 1916 metų rugpjūčio 14 dieną Riohlinghauseno (Röhlinghausen) miestelyje Vestfalijoje (Vokietija). Jis šeimoje buvo trečias iš keturių vaikų. Tai buvo sunkūs Pirmojo pasaulinio karo metai. Vaikai augo didelių permainų ir nepriteklių metais, nors tėvas turėjo gamyklą ir šeima laikėsi neblogai. Tėvas anksti mirė, kai Rudolfui buvo 11 metų. Po tėvo mirties šeima gyveno Kielo (Kiel) mieste, kur Rudolfas įstojo į Skautų asociaciją, kuri nuo 1933 metų buvo pakeista į Hitlerjugendą. Organizacijos veikla buvo nukreipta į karinį mokymą ir visiško atsidavimo fiureriui ugdymą. Čia jis baigė mokyklą. Aštuoniolikos metų jaunuolis turėjo gerą humoro jausmą, mokėjo bendrauti, buvo tvirtas fiziškai, mėgo sportą ir iššūkius. Būdamas devyniolikos, 1935-aisiais, Rudolfas įstojo į kariuomenę kaip kandidatas į karininkus (Fahnenjunker). Būtent 1935 m. Nacistinė Vokietija atšaukė Versalio sutartį ir pradėjo neregėtais mastais plėsti ginkluotąsias pajėgas.

Witzigo, kaip busimojo karininko, rengimas truko 10 mėnesių. Vėliau (1936) jis mokėsi Drezdeno karo mokykloje, baigė karo inžinerijos kursus ir jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1938 metais Rudolfas įstojo į naujas falširmjėgerių gretas, kurio gyvavo dar tik du metus. Tais pačiais metais Witzigas baigė parašiutistų mokyklą Stendalyje ir buvo paskirtas į bataliono štabą, kuris ir buvo dislokuotas Stendalyje. Vėliau paskirtas inžinerinio būrio vadu. 1939 metų rugpjūčio 1 dieną jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis (Oberleutnant). Čia jį pirmą kartą pastebėjo aukšti vadai, kai per demonstracines pratybas raportavo generolui Milchui (Milch) iš kart po parašiutinio šuolio.

Forto Eben Emael užėmimas Belgijoje

Operacijos Belgijoje – forto Eben Emel (Eben Emael) užėmimo – planavimas prasidėjo dar tebevykstant Lenkijos kampanijai. Po šešių mėnesių griežtos izoliacijos ir pasirengimo, po keleto misijos atidėjimų, 1940 m. gegužės 9-osios popietę Witzigas ir jo vyrai buvo pakelti mūšiui. Vakarų fronto karius Hitleris palydėjo tokiais žodžiais: „Mūšis, kuris bus pradėtas šiandien, nulems Vokiečių tautos ateitį kitam tūkstančiui metų. Dabar vykdykite savo pareigą. Vokietijos žmonės laimina jus“.

Automobiliai pajudėjo į Kiolno-Ostheimo (Köln-Ostheim) aerodromą. Pasikrovimas į sklandytuvus vyko nuo 03:30, Witzigui po trumpos prakalbos davus komandą „An Die Maschinen!“ („Į lėktuvus!“). Tiksliai 04:30 lėktuvai su prikabintais sklandytuvais atsiplėšė nuo žemės. Nusileidimas objekte planuotas 05:25, likus penkioms minutėms iki vokiečių kariuomenė kirs Belgijos sieną. Lėktuvai pakilo į 2500 m aukštį. Sklandytuvai iš tokio aukščio galėjo įveikti 30 km atstumą. Skrydžio metu du sklandytuvai atsitiktinai atsikabino, įskaitant Rudolfo Witzigo. Tuo metu Belgijos fortas jau buvo pakeltas pagal aliarmą, o iš priešakinio posto gautas pranešimas apie besiartinančius 30–50 lėktuvų. Netrukus po to stebėjimo postas pranešė apie žemai skrendančius lėktuvus išjungtais varikliais. „Lėktuvai“ praskrido virš savo objektų 350 m aukštyje, apsisuko 180 laipsnių ir leidosi prie numatytų objektų. Belgų kulkosvaidininkai bandė pakirsti sklandytuvus, tačiau šie buvo jau per žemai, skrido per greitai, o kulkosvaidžiai buvo pritaikyti šaudyti į aukščiau esančius taikinius. Sklandytuvų slidės buvo apvyniotos spygliuota viela, kad šie mažiau praslystų ir greičiau sustotų. Tik sklandytuvams sustojus pro galines jų duris išbėgo po keturis falširmjėgerius ir pradėjo šaudyti į numanomus taikinius. Kiti netrukus nuvožė kabinos dangtį ir prisijungė prie grupės. Tuo metu jau griaudėjo bombų sprogimai Kano (Kanne) ir Eben Emel (Eben Emael) miesteliuose ir belgų 2-ajame pėstininkų pulke, kad atkirsti pastiprinimus.

Falširmjėgeriai buvo puikiai ištreniruoti, žinojo savo užduotis ir objektus puikiai ir nedelsiant ėmėsi darbo. Pirmiausiai buvo neutralizuoti išoriniai postai ir priešlėktuvinė gynyba, tada atėjo eilė artilerijos instaliacijoms. Pirmosios 60 minučių buvo esminės, kad išlaikyti iniciatyvą ir neleisti priešui persigrupuoti ir suintensyvinti gynybą. Gerai parengti Witzigo vyrai puolė objektus, naudodami liepsnosvaidžius, sutelktus užtaisus ir paslaptyje laikytus 50 kg inžinerinius užtaisus, kurie buvo inicijuojami ugniniais detonatoriais su 10 sekundžių delstuvu. Jau po pirmųjų 10 minučių buvo sunaikinti 6 dideli objektai – kupolai su artilerijos pabūklais ir IV blokas.

Apie 10:00 belgai pabandė kontratakuoti ir perimti forto kontrolę, tačiau pirmoji ataka buvo greitai užgesinta pikiruojančių bombonešių Ju-87 taikliai nukreiptomis bombomis, kita taip pat greitai nutrūko. Toliau vadovavimą tęsė Witzigas. Pereita prie požeminių instaliacijų šturmo. Tos pačios dienos popietę ir naktį 40 m gylio šachtose susprogdinti 100 kg užtaisai. Nežmoniška niokojanti smūgio banga pasklido po labirintus ir tunelius, daug kur nutraukdama elektros tiekimą ir keldama paniką giliai po žeme esantiems forto gynėjams. Prie to prisidėjo kalcio chlorido turinys, laikytas statinėse visame forte kaip dezinfekcinė medžiaga. Jis pasklido labirintuose ir veikė kaip dusinančios dujos. Forto gynėjai tapo įkaitais savo paties forte, neturėdami šansų išlysti išorėn. Vokiečių 51-o Inžinerinio bataliono kariai guminiu plaustu gegužės 11 d. 7 valandą ryte persikėlė per kanalą ir nutildė gynybinę poziciją, kurios dar nebuvo įveikę falširmjėgeriai, atverdami kelią visam batalionui. Tos pačios dienos 12:27 valandą forto vadas majoras Jottrand pasidavė kartu su 500 gyvų likusių gynėjų.

Netrukus po šturmo, praėjus kelerioms dienoms, Witzigas ir kiti kapitono Kocho (Koch) – vadovavusio keturioms falširmjėgerių grupėms – karininkai buvo apdovanoti paties fiurerio asmeniškai. Po trumpos kalbos Hitleris kiekvienam įteikė Riterio kryžių, aukščiausios pakopos Geležinį kryžių. Buvo netgi išspausdinti atvirlaiškiai su naujųjų Riterio kryžiaus kavalierių portretais, kuriuos jie galėjo pasirašyti ir dovanoti gerbėjams. Praėjus kelioms dienoms po apdovanojimo ceremonijos Witzigas buvo paskirtas reichsmaršalo Gioringo adjutantu. Tačiau naujas pareigas jis ėjo neilgai. Vėliau, Witzigas su savo parašiutistais dalyvavo karinėse operacijose Kretos saloje, Šiaurės Afrikoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje.

Falširmjėgeriai Lietuvoje

21-as falširm-pionierių pulkas (1-asis batalionas)

1944 m. birželio 6 dieną sąjungininkams išsilaipinus Normandijoje (Šiaurės Prancūzijoje) falširmjėgeriai rengėsi vykti ten, tačiau Witzigo batalionas dėl blogėjančios situacijos Rytų fronte buvo dislokuotas Lietuvoje. Kelionė vyko traukiniu per Berlyną, taikias Brandenburgo ir Vakarų Prūsijos žemes, pasiekė Rytų Prūsiją, Lietuvą ir sustojo Kaune. Iš Kauno automobiliais buvo nugabenti 23 km į rytus, kur jau nebebuvo taip taiku ir ramu. Tarybinės armijos 5-osios armijos daliniai jau buvo užėmę Kaišiadoris ir atsimušė į atkaklią vokiečių dalinių gynybą ties Beištrakiais ir geležinkelio Kaišiadorys–Jonava linija. 277 šaulių divizijos (vadas gen. mjr. S. Gladyševas) 850 šaulių pulko vado D. Morozovo pavaduotojas pulkininkas leitenantas (podpolkovnik) Georgijus Dubrovskis prisimena: „Liepos 15 d. po trumpos kovos mes užėmėme Kaišiadoris ir po nedidelio poilsio išžygiavome link Beištrakių kaimo, kur fašistai buvo pastatę stiprius įtvirtinimus. Ten mūšiai vyko 10 dienų, kol pagaliau priešas buvo palaužtas“.

Gilbertas Vilahermosa (Gilberto Willahermosa) knygoje „Hitlers Paratrooper. The Life and Battles of Rudolf Witzig“ minima, kad Lietuvoje Witzigo batalionas buvo priskirtas 16-ąjam falširmjėgerių pulkui, kuris dalyvavo Vilniaus operacijoje. Šioje vietoje, pasak E. Kuckailio, gal yra nedidelė klaida, nes Vilniaus operacijos metu Witzigo batalionas dar buvo tik pakeliui į Lietuvą. Rugpjūčio mėnesio stenogramose 3-os Tankų armijos sudėtyje 16-asis pulkas minimas atskirai nuo 21-ojo (minimas 21-asis Falširmjėgerių pulkas, bet ne 1-asis (Witzigo) batalionas. Faktiškai Lietuvoje buvo tik 1-asis batalionas). Po Vilniaus operacijos ir gynybinių mūšių Kaišiadorių rajone Witzigo batalionas buvo priskirtas prie 16-ojo pulko, kurio padaliniai įsitvirtino ties Vilkaviškiu.

Atvykus į Lietuvą, batalioną sudarė keturios kovinės kuopos: iš viso atvyko 21 karininkas ir 1011 kitų laipsnių karių. Su tokiais pajėgumais batalionas užėmė gana ilgą gynybos ruožą, kuriame buvo mažiausiai trys pagrindinės sovietų puolimo kryptys, ėjusios per Gaižiūnų mišką ir nuo Kaišiadorių per Beištrakius. Minėtas G. Vilahermosa rašo, kad Witzigo 3-ioji kuopa pakeitė 500 SS Fj batalioną. Tai turėjo įvykti liepos 16–17 d. (SS 500 bataliono pozicijos kol kas nenustatytos, bet yra rasta SS sagtis prie Pašulių medelyno. Radimvietė nesutampa su Witzigo bataliono pozicijomis). Kaip tik tuo metu, rašo G. Vilahermosa, SS 500-ojo bataliono falširmjėgeriai atrėmė masyvią tankų ataką.

Pirmasis batalionas ruože nuo Pašulių kaimo iki Čiuloto upelio

Vietovė ir gynybos įrenginiai.

Francas Kurovskis (Franz Kurowski) knygoje „Major Rudof Witzig“ rašo, kad liepos viduryje batalionas atvyko į miškingą vietovę 23 km į rytus nuo Kauno. Paminėtos Pašulių (Pasusviai), Livintų (Levintai) ir Mackūnų (Makonai) gyvenvietės. Tikra tiesa, radiniai patvirtina falširmjėgerių pozicijų buvimą šiose vietovėse. Pietinis bataliono gynybos ruožo flangas apima pamiškę ties Pašulių gyvenviete ir toliau išilgai kelio iki pat Kieliškių kaimo. Bevardis upelis tarp Kieliškių ir Livintų sukurią natūralią skiriamąją ribą tarp padalinių, jis sunkiai pereinamas, pakraščiai užpelkėję. Tarp Kieliškių ir Livintų neaiški gynybinės linijos struktūra. Pamiškės linija pasikeitusi, tačiau ties Livintais pozicijų pėdsakai yra šiaurinėje kaimo pusėje, miške. Į šiaurę nuo Livintų pozicijos įrengtos išilgai geležinkelio linijos, vakarinėje pusėje. Iš rytų pusės prieina gana tankus miško kelių tinklas nuo Romato durpyno pusės. Keliai buvo naudojami puolančiųjų Sovietinės armijos dalinių, todėl gynybinės linijos kai kur įrengtos dviem ešelonais. Kitą skiriamąją liniją natūraliai sudaro Želvos upė. 1,5 km gynybos ruožas tęsiasi nuo Želvos į šiaurę iki Čiuloto upelio ir didžiulės nepereinamos pelkės, už kurios jau išsidėstę kaimyniniai padaliniai. Kaip tik tarp šių dviejų upių iš rytų pusės prieina du pagrindiniai keliai, kuriais puolė 5-osios armijos daliniai. Čia turėjo būti koncentruotos ir falširmjėgerių pajėgos.

Apkasai įrengti daugiausiai aukštumose, tačiau nepalikta tarpų ir žemumose, kur ne itin sausą vasarą apkasai pilni vandens. Iš viso Witzigo bataliono priešakinių gynybinių linijų ilgis sudaro apie 7 km. Gilumoje yra požymių, kad rezervas ir aptarnaujantys padaliniai buvo įsikūrę Mackūnuose ir Šilinėje. E. Kuckailis spėja, kad Mackūnuose buvo įkurtas bataliono štabas, nes geografinė padėtis, kelių tinklas labai patogus susisiekti su priešakiniais padaliniais. Nuo Mackūnų kaimo iki priešakinių linijų yra nuo 1,5 iki 4 km tolimiausiame taške. Apie 400 m į šiaurę nuo Pašulių, miške, aptikti minų sandėlio likučiai. Rašytiniuose šaltiniuose minimas didelis minų sandėlis, likęs šiose apylinkėse miške. Šioje vietoje buvo gausų prieštankinių minų T.Mi-42 fragmentų ir net sveikų, neišardytų užtaisų. Nuo Pašulių pusės kelią link sandėlio saugojo dideli apkasai iš abiejų kelio pusių. Yra žinoma nuotrauka, kurioje užfiksuoti falširm-pionieriai, nešantys tokias pat minas labai panašiu keliu. E. Kuckailio nuomone, labai tikėtina, kad nuotrauka (žiūrėti iliustraciją) daryta būtent čia. Ji prastos kokybės, daryta mėgėjiškai, tačiau labai įdomi.

Lauko fortifikacija nebuvo įmantri. Pamiškėje ties Pašuliais apkasai kasti apie 10 metrų miško gilumoje. Vietovė sausa, vyrauja smėlis. Apkasus kasti nebuvo sunku, tačiau smėlis lengvai užslenka, ypač nuo artilerijos sprogimų. Apkasų gylis siekė vidutiniškai apie 0,8–1 metrą. Kai kur apkasai buvo seklesni, tačiau kuo arčiau pagrindinių puolimo krypčių, tuo sąžiningiau iškasti, tai natūralu. Kai kur net dviviečiai ar triviečiai. Priešais pozicijas pieva ir už 100–200 metrų pirmieji Pašulių pastatai. Ar kaimo pastatuose buvo įrengtos pozicijos, dabar pasakyti sunku, gyventojų, menančių karą, kaime nepavyko surasti. Dauguma atsikraustę jau po karo. Tikėtina, kad sankryža ir atviros vietovės buvo užminuotos, nes ir patys sovietų kariai savo prisiminimuose mini plačiai paklotus minų laukus. Pastatai ir tvoros sudarė dirbtinių kliūčių kompleksą, kuris tikėtina buvo papildytas pačių karių pastangomis. Link Kieliškių apkasų grupės iškastos vakarinėje kelio pusėje. Tarp Būdupio upelio ir Kieliškių aptikti skeveldrinių minų lauko pėdsakai (S.Mi. 35). Apkasai iškasti ne tik išilgai kelio, bet ir gynybos gilumoje. Iš kiekvieno apkaso galima buvo dengti kitą apkasą, jie buvo iškasti netvarkingai iki 100 m į gylį. Apkasai gana gilūs, kai kurie galėjo siekti ir daugiau kaip 1 m gylį. Tarp Kieliškių ir Livintų aiškios apkasų linijos nėra. Pozicijos įrengtos miške, į šiaurę nuo Kieliškių. Gerai įrengti apkasai yra ties keliu Livintai–Mackūnai. Pamiškėje kelkraštyje aptikta viena prieštankinė mina T.Mi. 42, kuri tikėtina buvo ne vienintelė. Radiniai rodo, kad tai buvo viena iš pagrindinių sovietų puolimo krypčių, tad inžinerinės užtvaros turėjo būti gana solidžios. Šis kelias buvo saugomas ir beatošliaužių pabūklų LG-42. Tiesa, pabūklai nebuvo išdėstyti prie kelio, jų pozicijos saugojo ir atvirą vietovę rytų pusėje, tai yra, arčiau tuometinio miško kampo. Šioje vietoje rusai naudojo net šarvuotą techniką, nežiūrint apriboto manevro, tad tokių ginklų naudojimas turėjo prasmės. Prie kelio aptikti šarvuoto pėstininkų paramos automobilio BA-10 likučiai, kuriam pavyko prasiveržti į gynybos gilumą, tačiau čia jis ir sudegė.

Į šiaurę nuo Livintų apkasų linija nėra vientisa. Vientisas ir gerai įrengtas gynybos ruožas prasideda apie 2 km į šiaurę nuo Livintų, išilgai geležinkelio linijos, vakarinėje pusėje. Nuo čia į šiaurę iki pat Želvos upės prasideda sausas miško ruožas, apaugęs senomis pušimis. Apkasų linija įrengta išilgai keliuko, kuris veda link Želvos geležinkelio tilto. Į vakarus nuo priešakinės linijos, apie 300 m į gynybos gilumą, įrengtas antras gynybos ešelonas. Tilto prieigose iškasta ir neilga tranšėja, vienintelė visame gynybos ruože. Priešais tiltą įrengtas gilus apkasas. Tai buvo greičiausiai priešakinis postas, saugojęs, kad nei viena gyva siela neprasmuktų po tiltu į vakarinę geležinkelio pusę. Nuo Želvos į šiaurę prasideda gerai iškastų apkasų linija. Čia buvo sukoncentruota daugiausia kulkosvaidžių. Buvo įrengto vielų užtvaros, nes aptikta specialių tvirtinimo detalių, pritaikytų įrengti užtvaras miškingoje vietovėje. Apkasai gilūs, kai kur dviviečiai. Gausu apkasų ir gynybos gilumoje. Apkasų linija priartėja prie geležinkelio per 30–50 metrų, o ties keliu, einančiu šiauriniu Želvos krantu ir tiesiog priešais sankasą, kaip priešakiniai postai. Išilgai šio kelio irgi gausu apkasų, miško gilumoje įrengtas ir antrasis gynybos ešelonas, apie 150 metrų į gylį nuo priešakinių pozicijų. Dar giliau prie kelio matyt buvus kuopos vadavietė, pavieniai apkasai labai gilūs ir platūs. Be to, studijuojant seną karo metų žemėlapį matyti, kad kelias buvo vienas iš pagrindinių ir galėjo būti naudojamas atsargų papildymui privežti ir ryšiui palaikyti su Mackūnų kaime buvusiu štabu ar paramos elementais. Šiuo keliu beje eina ir viena pagrindinių sovietinės armijos puolimo ašių, tad vietovė itin svarbi ir buvo ne tik smarkiai puolama, bet ir atkakliai ginama.

Toliau į šiaurę vietovė žema ir drėgna, tačiau vasarą čia gana sausa. Apkasų linija miško gilumoje, nes arčiau geležinkelio žemuma. Apkasai išdėstyti gana retai. Ties proskyna apkasai iškasti gana tankiai, proskyna naudota puolančiųjų pajėgų, kai pereinama vietovė ir geras orientyras puolimo krypčiai išlaikyti. Buvo saugoma ir vokiečių, stebima ir turėti net prieštankiniai ginklai, jei būtų bandoma naudoti šarvuotąją techniką (šalia proskynos surastas nepanaudotas „panzerfaust“ vienkartinis šaudmuo). Į šiaurę nuo proskynos įrengti gana gilūs ir erdvūs apkasai, kurie saugojo priešais esančią pelkėtą vietovę. Dar toliau į šiaurę prasideda nepereinama pelkė.

Dar toliau į šiaurę, iškart už pelkės, prasideda toliausiai įrengtos gynybos pozicijos. Gerai įrengti apkasai iškasti ties buvusio kelio posūkiu, kurio šiuo metu jau nebesimato. Šis kelias taip pat naudotas masyviai sovietų atakai. Gerai įrengti kulkosvaidininkų apkasai. Toliau į šiaurę Čiuloto upelis ir didelė pelkė. Ties ja ir baigiasi falširmjėgerių pozicijos.

Gynyba gilumoje buvo organizuota daugiausiai aplink Mackūnų kaimą. Labai aiški gynybos linija įrengta pietinėje Mackūnų pusėje, netoli nuo kapinių. Kai kurie apkasai gilūs ir platūs, galimai tai buvo 81 mm minosvaidžių pozicijos, nes surasta nepanaudotų šaudmenų. Į rytus nuo Mackūnų miške taip pat yra apkasai, išdėstyti grupėmis aukštesnėse vietose. Tai verčia daryti prielaidą , kad bataliono štabas ir pats majoras Witzigas buvo Mackūnuose. Mackūnuose buvo greičiausiai ir bataliono rezervas, kuris ir užtikrino štabo apsaugą. Sužeistųjų surinkimo vieta ir medicinos punktas greičiausiai irgi buvo čia, nes iš Mackūnų pagrindiniu keliu buvo patogiausia evakuoti sužeistuosius Kauno kryptimi, o gal iki Pravieniškių geležinkelio stoties.

Kovos veiksmai. Radiniai ir prielaidos.

Sovietų 5-osios armijos dalinių priartėjimo keliai ėjo išilgai kelio Kaišiadorys–Beištrakiai–Pašuliai, per Livintus link Mackūnų nuo Livintų geležinkelio stoties pusės, per Gaižiūnų mišką nuo Palomenės kaimo pusės, naudojant miško kelių tinklą link Želvos upės geležinkelio tilto ir miško keliais 1,5 km į šiaurę nuo Želvos geležinkelio tilto. Šiose vietose radiniai patvirtina grubias turimas 5-osios armijos puolimo kryptis, pažymėtas stambaus mastelio schemose.

Liepos 18 dieną vienas iš vokiečių padalinių atliko reidą giliai į sovietų 277 šaulių divizijos 850-ojo pėstininkų pulko užnugarį ir užpuolė pulko štabą. Štai ką prisimena šio pulko vado pavaduotojas G. Dubrovskis: „...liepos 18 dieną vokiečiams prie Beištrakio kaimo pavyko apsupti mūsų pulko štabą...“. E. Kuckailio manymu, prasiskverbti prie pulko štabo vokiečiai greičiausiai galėjo atlikdami patruliavimą į priešo užnugarį radus mažai saugomą tarpą tarp padalinių (kuopų?). Tokiems veiksmams geriausiai buvo apmokyti falširmjėgeriai, tad tikėtina, kad reidą atliko majoro Witzigo vyrai, praėjus vos dienai kitai po atvykimo į pozicijas. Įvertinus tai, kaip sunku miške valdyti kuopos dydžio patrulį ir kaip lengvai jis yra aptinkamas, galėčiau daryti prielaidą, kad patruliavimas galėjo būti atliktas būrio pajėgomis. Jeigu antpuolio (reido?) metu būrys veikė pagal klasikinio reido schemą (išdėstant paramos ir atakos grupes bei saugą), rusams galėjo atrodyti, kad vokiečiai juos supa, be to, galėjo neadekvačiai įvertinti puolančiųjų pajėgų dydį. Štai ką G. Dubrovskis rašo vėliau: „...vyresnysis leitenantas Černiajevas su savo kuopa nutarė prasiveržti. Po žiauraus mūšio priešas, patyręs daug nuostolių, buvo nublokštas, bet žuvo ir visų numylėtinis F. Černiajevas“. Ar vyr. leitenantas pats savarankiškai priėmė sprendimą kontratakuoti? Jo kuopa tikriausiai vykdė štabo apsaugą, todėl abejotina, ar kontratakavo visa kuopa. Be to, Beištrakių miškas gana tankus ir šlapias, tokiame miške valdyti didelį padalinį be galo sunku. Mūšio metu žuvo net kuopos vadas, o tai rodo didelius nuostolius iš abiejų kovojančių pusių. Taigi, veikiausiai vokiečiai atliko antpuolį ne didesnėmis, kaip būrio, pajėgomis. Tokiu atveju agresyvaus puolimo didelėmis pajėgomis variantą galima atmesti ir likti prie patrulio į priešo užnugarį versijos (šio susidūrimo vieta dar nenustatyta).

Kita nustatyta kontakto vieta yra į vakarus nuo tilto per Šešuvą (nutolusi nuo tilto apie 3 km). Kulkosvaidis buvo pastatytas tiesiai prieš artėjančias pajėgas, beveik ant kelio. Likusi grupė (skyriaus dydžio?) įsitaisė ant gretimos aukštumos. Šią kliūtį rusai atakavo beveik kaktomuša, iš dalies apeidami pozicijas iš pietų pusės. Mūšis regis truko neilgai, tačiau pajėgų judėjimas, nors ir trumpam, buvo pristabdytas.

Dar viena kontakto vieta nustatyta apie 1 km į vakarus nuo pastarosios. Tai viena iš didžiausių sankryžų šiame kelyje, kur kelias šakojasi į Aleksandrufką ir Mikainius (Užusalius). Radiniai rodo ten buvus įrengtą minų lauką (T.Mi. 42), kuris galimai buvo išminuotas išimant sprogdiklius (pakelėje rasti keli šių minų dangteliai ir netoliese keletas sprogdiklių). Tikėtina, kad sankryža buvo stebima snaiperio arba šaulio su karabinu.

Vienas iškalbingiausių mažų padalinių taktikos pavyzdžių priešo užimtoje teritorijoje buvo reidas (diversija) ant kelio Pravieniškės–Grabučiškės. Veiksmo laikas galėtų būti liepos 25–27 d., jau po Rumšiškių ir Grabuciškių užėmimo. Užvažiavęs ant minos sprogo pusantratonis sunkvežimis GAZ MM (polutorka), vežęs 76 mm sviedinius iš Pravieniškių į Grabuciškes. Surastas sunkvežimio ratlankio fragmentas su detonacijos žymėmis, ant kurio labai aiškiai matyti detonacijos kryptis. Tokie pėdsakai lieka sprogus minai. Sprogimo būta labai galingo, nes detonavo net dalis krovinio, o automobilis subyrėjo į nuolaužas. Gali būti, kad mina buvo su papildomu užtaisu arba padėtos dvi minos vena ant kitos (sumuštinio principu). Nešarvuotam sunkvežimiui tai buvo, be jokios abejonės, neadekvačiai galingas užtaisas. Automobilyje važiavo vairuotojas ir jį lydintis karys. Vairuotojas buvo ginkluotas „Mosin“ karabinu, o jį lydintysis PPŠ pistoletu kulkosvaidžiu. Ginklai, sviediniai, kūno dalys po sprogimo galimai buvo nesurinktos bijant minų šalia kelio. Lengva daryti prielaidą, kad viskas įvyko koviniams padaliniams jau užėmus Grabuciškes, kur įvyko gana aršus mūšis. Vienintelė šio įvykio versija, pasak E. Kuckailio, yra reidas (diversija). Vietovė labai dėkinga atlikti patruliavimą (pelkėtas, tankus miškas), padėti miną ir pasitraukti. Laikas taip pat patogus operacijos saugumo prasme, kai koviniai padaliniai jau priekyje, o užnugario apsaugos vienetai dar nekontroliuoja vietovės. Nuostolis priešui statistiškai nedidelis, tačiau svarbus moralės prasme ir neleidžiantis atsipalaiduoti net užnugario padaliniams.

Pagal esamas nustatytas kontaktų vietas galima apytikriai nustatyti atstumus tarp susirėmimo vietų (apie 1–3 km). Veiksmai buvo gana intensyvūs, puikiai išnaudota vietovė ir, kas svarbiausia, vokiečių pajėgos turėjo palyginti nedaug nuostolių bei sunaudojo gana mažai resursų. Paminėtina ir tokia detalė, kad tyčia ar netyčia kiekvienoje susirėmimo vietoje naudota vis kitokia gynybinė taktika.

Netolimos 1-ojo bataliono kaimyninės vokiečių pajėgos ties Vosyliškių kaimu surengė gerai organizuotą pasalą šarvuotai technikai, iškasdami apkasus visoje pasalos zonoje. Atsarginius apkasus įrengė flanguose, saugantis pasalos „valymo“ iš šono. Šiuos sėkmingai panaudojo sovietiniai kariai, puldami pasalą. Radiniai rodo, kad pasaloje buvo pamušti mažiausiai du tankai – vienas „Josif Stalin“ ir vienas T-34-as. Kulkosvaidžiais dengė tiek naikinimo zoną tiek ir flangus. Ypač pietiniame pasalos flange kulkosvaidis darbavosi labai intensyviai. Gaila, kad per pačią naikinimo zoną nutiesta magistralė Kaunas–Vilnius ir dalis pėdsakų buvo nušluota nuo paviršiaus.

Kai kur falširmjėgerių gynybinių pozicijų ruože buvo aptikta ir neįprastų radinių. Witzigo bataliono gynybos linijų tarp Būdupės ir Keiliškių rimtesnio kontakto nenustatyta, bet aptiktas įdomus radinys. Priešakinėse pozicijose aptiktas perdarytas 7,92x57 mm kalibro šovinys, kurio kulka buvo atsargiai ištraukta ir įdėta atvirkščiai. Tokius dalykus darydavo Pirmojo Pasaulinio karo metu, kad apkasų mūšyje iš arti iššauta kulka turėtų geresnį stabdymo efektą, nes galingu ginklu peršautas kiaurai žmogus neretai dar atlieka eilę veiksmų. Falširmjėgerių pozicijose toks radinys stebina.

Rimčiausi susidūrimai, neskaitant Pašulių kaimo, vyko tarp Želvos upės ir Čiuloto upelio. Šiame ruože karo metu buvo tankus miško kelių tinklas ir visi daugiau mažiau tiko puolančiosioms pajėgoms, nes ėjo iš rytų į vakarus Kauno kryptimi ir ant žemėlapio primena voratinklį. Čia gausu radinių, didelės iššautų tūtelių sankaupos, amunicijos likučiai ir trofėjai leidžia modeliuoti įvykių eigą. Neįmanoma visko sudėlioti chronologiškai, bet galima atkurti kai kuriuos epizodus.

Į šiaurę nuo Želvos upės sovietiniai kariai apsikasė giliose tranšėjose apytikriai 200 metrų į rytus nuo geležinkelio. Tranšėjos atrodo kur kas rimčiau, nei vokiečių apkasai. Šalia tranšėjų gausu pavienių apkasų, kurie galimai buvo iškasti atsimušus į agresyvią gynybą, vėliau iškastos gilios tranšėjos, kuriose beveik buvo galima stačiam vaikščiot. Dar apie 150–200 m giliau miške surastas antrasis gynybos ešelonas. Tranšėjos ne vientisos, bet apkasų gausu. Trumpai tariant, šiame ruože abi kariaujančios pusės buvo gerai įsitvirtinę ir nė nemanė viena kitai užleisti pozicijų. Sovietinės armijos karių koncentracija ties pagrindiniais keliais buvo labai didelė, iš esmės, kur šausi minosvaidžiu, ten kam nors klius.

Tikėtina, kad vokiečių falširmjėgeriai šiame ruože buvo paėmę belaisvių. Gynybos gilumoje, prie kelio, surasti rusiškos dujokaukės likučiai ir rusiško karabino „Mosin“ dalys. Gali būti, kad čia buvo „išrengti“ rusų belaisviai. Netoli nuo šios vietos aptiktas įspūdingas radinys. Apkase užkasta šovinių dėžė ir falširmjėgerio šalmas. Šalmas su oro pajėgų ereliu, tad nėra jokios abejonės – Witzigo bataliono kario ekipuotės dalis. Jam trūksta vieno dirželio. Greičiausiai buvo panaudotas kaip donoras, kitam šalmui remontuoti.

Dėžės turinys taip pat įspūdingas. Ji buvo pilna laikraščių „Die Panzerfaust“, išleistų 1944 metų liepos 23 dieną, sekmadienį. Tai yra nenuginčijamas įrodymas, kad falširmjėgeriai išbuvo šiose pozicijose mažiausiai iki liepos 23-iosios. Knygose yra aprašyta, kad batalionas žygiavo link Kaunas–Jonava kelio liepos 25-ąją, tad iki šios dienos ryto jie dar buvo pozicijose. Abejotina, kad laikraščius iki priešakinių pozicijų galėjo pristatyti išleidimo dieną. Labiausiai tikėtina, kad jie pasiekė linijas liepos 24 dieną, o vėliausiai tai galėjo atsitikti liepos 25 dienos rytą. Laikraščių jau niekas nebeišdalino, tikriausiai batalionas jau buvo gavęs įsakymą žygiui į kitas gynybines pozicijas. Suprantama, kad tokiomis aplinkybėmis spauda rūpėjo mažiausiai.

Laikraštis „Die Panzerfaust“ buvo leidžiamas fronto sąlygomis, o spaustuvė buvo įrengta geležinkelio vagonuose. Vadinasi, buvo mobili ir galėjo keisti buvimo vietą. Šiuo atveju spaustuvė tikriausiai buvo kur nors Kaune ar netoli Kauno, nes laikraščiai greitai pasiekė priešakines linijas.

Šį fronto laikraštį leido SS leitenantas Hainsas Heidrichas (Heinz Heidrich). Jis buvo žurnalistas ir laikraščio redaktorius. Kai žuvo jo brolis, gestapo karininkas, jis aptiko daugybę žydų bylų. Susipažinęs su bylų turiniu buvo giliai sukrėstas. Vėliau, dirbdamas laikraščio redaktoriumi rytų fronte, padirbinėjo dokumentus savo spaustuvėje, taip išgelbėdamas ne vieną žydą nuo pražūties. Nusižudė Rytų Prūsijoje 1944 metų lapkričio 19 d., norėdamas apsaugoti savo šeimą nuo gestapo, nes manė, jog jo veikla atskleista.

Apie 600 metrų į šiaurę nuo Želvos tilto yra sena miško proskyna, einanti apytikriai rytų–vakarų kryptimis. Vokiečių pozicijos yra ant kalniuko, apie 200 metrų į vakarus nuo geležinkelio, arčiau geležinkelio žemuma, gana drėgna, vietomis klampu. Sovietai veržėsi ir čia, išilgai proskynos, šiaurine jos puse. Apie 70 m į šiaurę nuo proskynos įrengti gilūs kulkosvaidininkų apkasai. Šaudyta intensyviai, nes tūtelių čia rasta labai daug. Apkasai gana erdvūs, juose galėjo tilpti visas sMG (schwere Maschinengewehr – sunkiojo kulkosvaidžio) personalas. Buvo sueita į artimą kontaktą, kai kur naudotos rankinės granatos, tačiau radiniai nerodo, kad sovietai šioje vietoje būtų pralaužę liniją. Tokioje sunkioje vietovėje tai padaryti nebuvo lengva, matomumo riba tik apie 25–50 metrų, kai kur klampu. Turėjo būti daug aukų iš puolančiųjų pusės. Dar apie 80 metrų į šiaurę nuo kulkosvaidžių pozicijos prasideda pelkė. Šiame siaurame ruože virė pats aršiausias mūšis.

Tūtelių sankaupos labai didelės, falširmjėgeriai šiame ruože turėjo ne vieną kulkosvaidį. Šaudyta buvo tiek daug, kad perkaitęs vamzdis buvo paliktas prie apkaso. Dėl tankaus miško granatos nebuvo naudojamos, taip pat nematyti, kad sovietai būtų šaudę minosvaidžiais. Bandyta pralaužti pozicijas puolant be paramos, masyvia ataka. Atrodo, kad ir čia jiems nepavyko, ataka buvo atmušta. Pati pelkė praktiškai nepereinama, bet apkasai įrengti ir į jos pusę. Matyt, vokiečiai turėjo patirties apie rusų žvalgus, kurie mokėjo tyliai praslinkti bet kur.

Iškart už pelkės – falširmjėgerių pozicijų tęsinys. Tarp pelkės ir Čiuloto upelio iš rytų pusės prieina kelias, kuris taip pat naudotas puolančiųjų pajėgų. Ypač prie kelio yra gerai įrengti vokiečių apkasai, gana gilūs ir erdvūs. Tai buvo kairysis bataliono gynybos linijos flangas, kurį perėjus rusai galėjo apeiti atkakliai ginamas falširmjėgerių pozicijas ties Želvos upe. Vokiečių apkasai įrengti apie 100 m nuo geležinkelio. Kautynės šioje vietoje buvo labai agresyvios. Čia sovietai panaudojo ir minosvaidžius, įskaitant net 120 mm. Gerai įrengtas kulkosvaidžio apkasas truputį piečiau buvusio kelio (jis seniai nebenaudojamas ir išnykęs). Čia galimai buvo pastatytas sMG. Tūtelių labai daug. Rusai ir čia negudravo, puolė tiesiai. Ataka buvus masyvi, suartėta iki granatos metimo nuotolio. Rusai beveik kiekvieną ginamą apkasą puolė granatomis RG-42. Tada perėjo pozicijas. Čia buvo iškilęs rimtas pavojus, kad sovietams išlaikius užimtas pozicijas ir išlaikant iniciatyvą pulti į gylį, bus pralaužtas bataliono gynybos flangas ir pozicijos kitoje vietoje užpultos iš užnugario. Deja, panašu, teigia E. Kuckailis, kad sovietai iniciatyvos neišlaikė ir falširmjėgeriai prarastas pozicijas atsiėmė.

Kai kada sovietų paramos ginklai buvo labai tikslūs. Vienintelis 120 mm minosvaidžio minos šūvis krito tiesiai į falširmjėgerio apkasą. Karys, be jokios abejonės, mirė akimirksniu. Už apytikriai 5 metrų gulėjo katiliukas. Jis detonacijos visiškai sugniuždytas, su daugybę kiauryminių pailgų skeveldrų skylių. Ant katiliuko šono parašas – „HANGER“. Gal tai ir atitinka šalia žuvusio savininko pavardę, bet gali būti ir paveldėtas daiktas iš kito kario. Yra pasitaikę atvejų, kai ant to paties daikto yra net keli parašai. Išliko falširmjėgerio aprangos fragmentai, kišenių turinys. Žemė atidavė labai gražią prancūzišką Breuyere pypkę, su prancūzišku užrašu. Ant briaunos dvylika ranka išbrėžtų įkartų, gal žyminčių ištarnautų mėnesių skaičių? Kišenėje buvo ir vieno franko moneta, aiškus įrodymas, kad čia guli žuvęs majoro Witzigo vyras. Juk jie prieš operacijas Lietuvoje buvo Prancūzijoje. Išliko ir puikus plastmasinis švilpukas. Išvalytas kuo puikiausiai atlieka savo funkciją ir dabar. Karys turėjo iššokančia geležte parašiutisto peilį. Kovinį komplektą sudaro 9x19 mm šoviniai pakuotėse.

Kūnas tikriausiai buvo apibertas po sprogimo žemėmis taip, kad savi, grįžę į pozicijas, jo nebeaptiko. Taip ir liko dar vienas falširmjėgeris dingęs be žinios. Tikriausiai buvo manyta, kad pateko nelaisvėn. 2013 m. gegužės mėn. Kaišiadorių muziejaus iniciatyva šioje vietoje vykdyti žvalgomieji archeologiniai tyrimai.

Paskutiniai 1-ojo bataliono mūšiai Lietuvoje

Liepos 25 dieną batalionas atliko pėsčiomis žygį link Kaunas–Jonava kelio. Darytina prielaida, kad žygio maršrutas ėjo nuo Mackūnų per Būdus ir Užusalius. Ties Būdų kaimu šalia kelio surastas neiššautas beatošliaužio pabūklo LG-42 užtaisas. Tai 105 milimetrų pabūklas, lengvai išardomas į keletą pagrindinių dalių, kad būtų įmanoma desantuoti parašiutais. Pabūklas šaudė tokiais pat 105 mm sviediniais, kaip ir 105 mm lauko haubica, bet išmetamasis užtaisas buvo kitoks. Dalis parako dujų buvo išspjaunama atgal, kaip šiuolaikinio granatsvaidžio „Carl Gustav“. Tokie paramos ginklai buvo naudojami išimtinai falširmjėgerių.

Liepos 25-osios vakare batalionas užėmė gynybines pozicijas iš abiejų kelio pusių. 1-oji kuopa, vadovaujama leitenanto Kubilius (Kubilus) užėmė pozicijas kairėje (šiaurinėje) kelio pusėje, 2-oji kuopa, vadovaujama vyresniojo leitenanto Valterio (Walther) užėmė gynybą dešinėje (pietinėje) pusėje. Sunkusis kulkosvaidis buvo pastatytas taip, kad kontroliavo išilgai kelio, atitrauktas apie 100 metrų į gynybos gylį. 4-oji kuopa, vadovaujama leitenanto Šurmano (Schürmann) buvo nepilnai sukomplektuota po ankstesnių mūšių ir buvo prijungta prie 2-osios. 3-oji buvo paskirta į rezervą, jai vadovavo leitenantas fon Albertas (von Albert). Paramai pamiškėje buvo išstatyti prieštankiniai pabūklai, tačiau jie nebuvo priskirti batalionui.

Majoras Witzigas matė priešais daubą, o už jos nedidelę aukštumą ir medinius namus. „Mes esame per daug atviri“ – tarė Witzigas, bet pasirinkimo nebuvo. Kiekvienas skyrius turėjo prieštankinių ginklų – mažiausiai vieną prieštankinį raketinį granatsvaidį „panceršreką“ (panzerschreck), nuo trijų iki penkių vienkartinių prieštankinių ginklų „pancerfaustų“ (panzerfaust) ir prilimpančių (magnetų pagalba) kumuliatyvinių užtaisų, kuriuos naudoti buvo itin ekstremalu (Hafthohlraum Granate).

Už apytikriai 1200 metrų stovėjo išsirikiavusi virtinė šarvuotos technikos. Tankų virtinė grėsmingai suriaumojusi siūbtelėjo falširmjėgerių link. Surinkus visus duomenis paaiškėjo, kad falširmjėgeriai sunaikino mažiausiai 27 tankus, o pėstininkų skaičiaus niekas negalėjo nustatyti. Sovietų karių krito tiesiog daug. Falširmjėgeriai taip pat patyrė daug nuostolių, ypatingai 1-oji kuopa, kuriai teko atremti pagrindinę ataką. Kuopos pajėgumai sumažėjo iki trisdešimties karių, o bataliono likučiai tesiekė iš viso 65 karius.

Batalionas fiziškai buvo praktiškai sunaikintas, bet jam mūšiai nesibaigė. 1-ojo bataliono likučiai dar kovėsi prie Vilkaviškio bei ties Šešupe, 16-ojo falširmjėgerių pulko sudėtyje. Batalionas buvo papildytas, tačiau papildymą sudarė daugiausiai ne kovinių dalinių kariai. Rugsėjo mėnesį iš to Witzigo daugiau kaip tūkstančio karių ir karininkų bataliono, kuris su juo atvyko į Lietuvą, buvo telikę tik 30 karių. Tolimesniuose mūšiuose ties Klaipėda batalionas galutinai „nukraujavo“ ir jo personalas buvo perskirstytas į kitus falširmjėgerių dalinius. Witzigas buvo paskirtas naujai suformuoto 18-ojo falširmjėgerių pulko vadu ir išsiųstas į Vakarų frontą. Olandijoje, kur kaip ir visuose frontuose, padėtis buvo kritiška, o falširmjėgerių paklausa nemažėjo.

Paskaita apie falširmjėgerius Kaišiadorių rajone

2013 m. sausio 24 dieną Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centre vyko Kaišiadorių muziejaus organizuota vieša paskaita apie Antrojo pasaulinio karo eigą rajono apylinkėse. Paskaitą tema „Falširmjėgeriai gynybiniuose mūšiuose tarp Kaišiadorių ir Kauno 1944 m. liepos 16/25–29 d.“ skaitė Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro ekspertas štabo seržantas, Jėgerių bataliono „A“ kuopos komandosas Ernestas Kuckailis.

Paskaitos įžangoje pranešėjas glaustai pristatė vokiečių kariuomenės oro desantininkus – falširmjėgerius (fallschirmjäger) – ir jų vadą majorą Rudolfą Witzigą (Rudolf Witzig): papasakojo apie bataliono sukūrimo aplinkybes, karių parengimo ypatybes, taktikos pagrindus, naudotą ginkluotę ir techniką. Kiek plačiau pristatė garsųjį 1940 m. gegužės mėn. desantininkų sėkmingai įvykdytą Belgijos forto Eben Emael užėmimą, operacijas Kretos saloje ir Šiaurės Afrikoje.

Antroje paskaitos dalyje E. Kuckailis detaliai aptarė 1944 m. liepos mėn. rajone vykusius mūšius, kurių eigą rekonstravo remdamasis savo paties atliktais nuosekliais ieškojimais bei istoriniais šaltiniais.

Renginio metu buvo eksponuojama Kaišiadorių muziejaus fonduose saugoma karo metu naudota vokiška ir rusiška ginkluotė, kurios didžioji dalis yra rasta minėtame ruože tarp Pašulių kaimo iki Čiuloto upelio. Ekspoziciją sudarė šaunamieji ginklai (fragmentai) ir jų dalys, šaudmenys, sprogmenys, karių ekipuotės elementai bei asmeniniai daiktai.

Renginį taip pat papuošė svečiai – Klaipėdos karybos istorijos klubo nariai, kurie vilkėjo rekonstruotomis vokiečių 500-ojo SS parašiutininkų bataliono uniformomis su pilna ekipuote ir ginklais. Vaikinai papasakojo apie savo klubo veiklą, pristatė ekipuotę ir ginkluotę, mielai atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus.

Renginys sulaukė nemažo susidomėjimo.

Falširmjėgerių gynybinių pozicijų archeologiniai kasinėjimai

2013 m. gegužės mėn. Kaišiadorių muziejaus iniciatyva Vadų miške (Jonavos raj.) vykdyti žvalgomieji archeologiniai tyrimai, siekiant surinkti daugiau istorinių ir archeologinių duomenų apie Antrojo pasaulinio karo eigą Kaišiadorių rajone. Tyrimų metu buvusiame falširmjėgerių gynybinių pozicijų apkase aptikti vokiečių kario palaikai. Apkase taip pat rasti batai, aprangos likučiai, ekipuotės fragmentai, rusiško minosvaidžio uodega ir kiti daiktai. Ekipuotė ir kūnas smarkiai suniokoti artimos detonacijos bei skeveldrų. Šalia surasta kito kario, buvusio tame pačiame apkase, ranka.

Rasti palaikai buvo perduota tolimesniems antropologiniams tyrimams, o archeologiniai radiniai – Kaišiadorių muziejui. Dalis radinių taip pat buvo perduoti Vytauto Didžiojo karo muziejaus restauratoriams.

Tyrimams vadovavo archeologė Livija Ivanovaitė, kariniais klausimais konsultavo Lietuvos kariuomenės vrš. Ernestas Kuckailis.

Šaltiniai

* Viktoraitis S. Visus karo metus - fronte // Į komunizmą. 1969 m. liepos 12 d., Nr. 81 (2658).

* Šučalkinas V. Nuo Volgos iki Nemuno // Į komunizmą. 1970 m. sausio 31 d., Nr. 13 (2742).

* Kuckailis E. ,,Mjr. Rudolfas Witzigas ir jo parašiutistai. Gynybiniai mūšiai Kaišiadorių rajone 1944.07.16/30“ ir ,,Gynybos ruožas Pašuliai“ // KšM MA B. 870.

* Ivanovaitė L. Vadų miško 70, 73, 104 kvartalų (Kaišiadorių r., Palomenės sen., Jonavos r., Ruklos sen.) žvalgomųjų archeologinių tyrimų 2013 m. ataskaita. 2015 m. // KšM MA B. 931.

Literatūra

* Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare. Vilnius, 1975.

* Albrecht Wacker „Jėgerio taikiklyje. Vermachto snaiperis Josef Allerberger“

* Franz Kurowski „Major Rudolf Witzig“

* Gilberto Willahermosa „Hitlers Paratrooper. The Life and Battles of Rudolf Witzig“

* Бауэр Г. „Смерть сквозь оптический прицел: откровения немецкого снайпера"

* Budvytis V. Paskaita apie Antrąjį pasaulinį karą Kaišiadorių apylinkėse // Atspindžiai, 2013 m. vasario 8 d., Nr. 11 (1631), P. 5.

Istorija