Panerių akmuo su pėdmis ir šaltinis
Panerių akmuo su pėdomis ir šaltinis yra Paparčių seniūnijoje, Pakalniškių kaime, 100 m į pietvakarius nuo Neries upės, apie 30 m į šiaurės rytus nuo buvusios Ciesiūnų sodybos (dabar sodyba priklauso netoliese esančiam Betliejaus ir Dangun priimtosios Mergelės seserų bei Aušrinės Marijos vienuolynui).
Akmuo yra nupjauto kūgio formos. Jo ilgis (rytų–vakarų kryptimi) – 1,3 m, plotis – 1,1 m, aukštis (virš žemės paviršiaus) – 0,9 m. Viršutinėje akmens dalyje yra du 14 cm atstumu vienas nuo kito nutolę įdubimai, kurie, žiūrint iš šiaurės vakarų pusės, primena kairės ir dešinės kojos pėdų atspaudus. Kairysis įdubimas – 17x9 cm dydžio, iki 2,2 cm gylio, dešinysis – 22x6–9 cm dydžio, iki 1 cm gylio. Nuo akmens šiaurės vakarinio plokštumos krašto jie nutolę atitinkamai 3 ir 7 cm.
Maždaug 20 m į šiaurės rytus nuo akmens yra šaltinis. Jis srūva į nedidelį bevardį upelį, tekantį Neries link, kuris vasaros metu išdžiūsta. Šaltinis įteka iš kairiojo šio upelio kranto šlaito ir plūsta tiesiai į žemiau tekantį upelį. Šaltinis plūsta tiesiai į rytus.
Akmuo ir šaltinia yra valstybės saugomi objektai.
Padavimai, pasakojimai
Žmonės sako, jog neprisimena, kada ir kodėl akmuo atsidūręs šioje vietoje. Ženklus akmenyje pastebėjo tik tada, kai traktoriumi akmuo buvo išverstas į paviršių. Apie akmenį pasakojamas toks padavimas: „Kai Dievas tvėrė žemę, akmenys buvo minkšti. Jam vaikščiojant po žemę, jis atsistojo ant to akmens. Taip ir liko pėdos“. Netoliese esančio šaltinio vanduo – labai švarus. „Žmonės juo prausdavosi veidą, akis, ir jo vandenį laikė stebuklingu, nes po apsiprausimo visą dieną būdavo gera nuotaika. Šis šaltinis dar įdomus tuo, kad teka iš rytų pusės, kai visi kiti šaltiniai šiose vietose išteka iš pietų pusės“.
Šaltiniai
* Ciesiūnienė (Jurevičiūtė) G., gyvenusi Panerių k. Užrašė R. Gustaitis. 1994 m. R. Gustaičio asmeninis archyvas.
* Vaitkevičius V. Dzūkijos kalnai, akmenys, vandenys. 1993–1994. LTR 624/170, 173.
Literatūra
* Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. Kaišiadorys, 2001, p. 190, 191.
* Kurilienė A. Kaišiadorių rajono archeologijos sąvadas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2009. – P. 367–368.
