Žiežmarių Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia

Žiežmarių Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia yra Žiežmarių miestelyje.

Istorija

Žiežmarių bažnyčios archyve esančiuose bažnyčios vizitacijos aktuose rašoma, kad bažnyčia pradėta statyti 1502 m. Žiežmarių seniūno Dolengos Laskovskio lėšomis. Kitais duomenimis, Šv. Jokūbo bažnyčia įsteigta 1508 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo potvarkiu. 1530 m. Mikalojus Ivaškevičius, Semeliškių seniūnas, su žmona Ona įsteigė altariją, 1531 m. paskirdami jai turto iš Strėvininkų dvaro. Vladislovas Kierdėjus šalia bažnyčios pastatė špitolę ir skyrė lėšų vargšams išlaikyti. Apie 1620 m. bažnyčia buvo atitekusi protestantams. Rusų invazijos metu (1654–1655) bažnyčia sunaikinta, bet 1672 m. Žiežmarių seniūno J. Piaseckio rūpesčiu atstatyta.

1719 m. Kazimieras Pociejus įsteigė antrą altariją. 1744 m. Mykolo Pociejaus lėšomis senojoje vietoje pastatyta nauja bažnyčia. Bažnyčia konsekruota 1852 m. Vilniaus vyskupo A. Žilinskio. Bažnyčia buvo pušinių rąstų, iš išorės apkalta lentomis, su dviem bokštais ir 5 altoriais. Tais pačiais metais pastatyta ir nauja klebonija. 1875 m. Vilniaus gubernatorius leido Žiežmarių dvaro savininkui Benediktui Tiškevičiui savo lėšomis pastatyti naują varpinę vietoj apgriuvusios senosios. 1886–1888 m. vietoj plytinių grindų bažnyčioje sudėtos medinės. 1890 m. vizitacijos akte minimi šie šalia bažnyčios stovėję pastatai: klebonija, prieš kurią – naujas tarnų namas, svirnas, ledainė, arklidės ir karietinė po vienu stogu (pastatyti 1886 m. klebono E. Jelenskio). 1882 m. pastatyti kluonas, tvartas, klojimas, o 1885 m. – dar vienas tvartas. 1895 m. Vilniaus generalgubernatorius klebonui E. Jelenskiui leido perstatyti bažnyčią ir ją padidinti. Ji ne tik praplėsta, bet ir įtaisyti du nauji altoriai. Bažnyčia turėjo tris varpus. Vienas iš jų nulietas 1680 m., kitas (didysis) – 1737 metais. 1908 m. sausio 29 d. Žiežmarių klebonas kunigas J. Augūnas dvasinės vyresnybės prašė leisti statyti miestelyje naują, mūrinę bažnyčią, nes senosios remontas dėl jos blogos būklės yra neįmanomas. Ją buvo manoma pastatyti iš parapijiečių aukų, kurios pradėtos rinkti nuo 1909 metų. 1913 m. sausio 7 d. Vilniaus gubernatorius leido statyti naują bažnyčią. 1914 m. senoji bažnyčia nugriauta, „tinkama medžiaga statybai, sugriautosios bažnyčios, paskirta statymui naujos klebonijos, o likusioji medžiaga sunaudota išdegimui kalkių naujos bažnyčios. Pamaldoms laikyti laikinai buvo paruošta varpinyčia, prie kurios buvo pristatytas trisienis, o iš antrosios pusės pristatyta sen. bažnyčios zakristija“ (iš 1926 m. rašyto bažnyčios inventoriaus). 1914 m. senosios bažnyčios vietoje išlieti pamatai, pastatytas 1 m aukščio akmeninis cokolis ir 2 m aukščio sienos. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, statybos darbai sustojo. 1922 m., klebonaujant kun. Juozapui Balčiūnui, vėl atnaujinta statyba. Neišmūrijus bokštų, neįrengus vidaus, 1924 m. gruodžio 22 d. bažnyčia buvo pašventinta. Varpai tebebuvo senojoje, medinėje varpinėje. 1929 m. pastatytas vienas bažnyčios bokštas; antro pastatyti nebespėta.

1896–1898 m. bažnyčios vikaru buvo kunigas garbės kanauninkas Kazimieras Daukša. Jis iškart po įšventinimo į kunigus (1896) paskirtas į Žiežmarius. Pasižymėjo kaip lietuvybės skleidėjas. Pirmasis Žiežmarių bažnyčioje pradėjo laikyti lietuviškas pamaldas. Jo pradėtą lietuvybės skleidimo darbą XX a. pradžioje tęsė vikaras kunigas Stanislovas Šlamas. Žiežmariuose kurį laiką gyveno tautosakos rinkėjas ir skelbėjas kunigas Juozapas Čaplikas. Baigęs Vilniaus dvasinę seminariją, jis buvo paskirtas kunigauti į Žiežmarius. J. Čaplikas 1899 m. J. Šimtakojo slapyvardžiu išleido Merkinės apylinkėse ir kitose vietose surinktų dainų rinkinį „Trakiečių dzūkų dainos“.

Klebonai

1898–1899 m. – Stanislovas Šlamas

1901–1917 m. – Juozapas Augūnas

1918–1926 m. – Juozapas Balčiūnas

1948–1949 m. – Pranciškus Genevičius

1949–1954 m. – Jonas Pilka

1954–1962 m. – Jonas Dzekunskas

1962–1990 m. – Alfonsas Ažubalis

Vikarai

Tarp 1868–1876 m. – Vincentas Butvidas

1871–1877 m. – Pranciškus Grigaliūnavičius (Grigaliūnas)

1879–1880 m. – Silvestras Gimžauskas

1897–1897 m. – Kazimieras Daukša

1899–1900 m. – Juozapas Čaplikas

1902–1906 m. – Juozapas Stašys

1906–1909 m. – Justinas Aukštuolis

1913–1916 m. – Tadas Akstinas

1923–1925 m. – Antanas Meigys

1925–1927 m. – Jonas Sadūnas

1929 m. – Kazimieras Trimonis

1929 m. – Antanas Mažeika

Nuo 1929 m. – Pranciškus Štulas

1930–1933 m. – Jonas Žvinys

1933–1936 m. – Juozapas Jaruševičius

1939–1941 m. – Vincas Andrulevičius

1941 m. – Jonas Mintaučkis

Tarp 1940–1944 m. – Zigmas Komaras

1945–1946 m. – Česlovas Krivaitis

1956–1958 m. – Zigmas Neciunskas

1959–1960 m. – Albinas Šilkinis

1960–1962 m. – Alfonsas Ažubalis

Architektūra

Bažnyčia neogotikinė (architektas Vaclovas Michnevičius), kryžminio plano, su bokštu ir bokšteliu.

Meno vertybės

Žiežmarių bažnyčios interjerą puošia nauji lakuoto medžio neogotikiniai altoriai, padirbinti XX a. 7 dešimtmetyje.

Didžiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje įkomponuotas „Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios“ paveikslas, puoštas metalo skardos aptaisais. 1884 m. nutapytas Švč. Mergelės atvaizdas kabojo senosios bažnyčios didžiajame altoriuje ir buvo dengiama paveikslu „Šv. apaštalas Jokūbas Jaunesnysis“ (XIX a. ketvirtas ketvirtis). XVIII a. trečiajame ketvirtyje sukurti du kanoninės kompozicijos paveikslai . Pirmasis, tai „Rožinio Švč. Mergelė Marija“, siužetas, kuris Lietuvoje žinomas nuo XVII a. pirmosios pusės – Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu Jėzumi vaizduojantys teikiantys rožinio vėrinius Dominikonų ordino, rožinio platintojo, šventiesiems Šv. Domininkui ir šv. Kotrynai Sienietei. Antrasis – „Nukryžiuotojo“ paveikslas, reprezentuojantys rokoko laikotarpio profesionaliąją religinę tapybą. Monumentalios kompozicijos kūrinius „Šv. Rokas“ ir „Šv. Šeima“, kabojusius šoniniuose altoriuose, XIX a. ketvirtajame ketvirtyje nutapė vilnietis dailininkas Stanislovas Šlajevskis.

Galinės sienos nišoje įkomponuotos puikios drožybos alegorinės skulptūros „Fides“ („Valdžia“) ir „Potestes“ („Tikėjimas“). Panašaus laikotarpio, to paties autoriaus (?) dvi porinės angelų statulos rastos bažnyčios palėpėje. Jos, kaip ir kiti jau nebenaudojami dekoratyvinės drožybos elementai, matyt, puošė senosios Žiežmarių bažnyčios altorius, įrengtus po 1774 m. šventovės atnaujinimo. Nedidelė XVIII a. trečiojo ketvirčio Nukryžiuotojo skulptūra, sukurta drožybos amato pasimokiusio meistro, atspindi rokoko plastines ypatybes. Beveik šimtmečiu vėlesnis įspūdingo dydžio „Nukryžiuotasis“ – išraiškingas savito braižo provincijos provincijos skulptoriaus kūrinys. Ekspresyvi, įtaigiai Kristaus kančią perteikianti katafalko kryžiaus Nukryžiuotojo figūra drožta skulptoriaus profesionalo.

Nežinomo meistro sukurtas procesijų altorėlis išsiskiria puikia išlikusia XVIII a. trečiojo ketvirčio dekoratyvine drožyba. Net trys procesijų altorėliai sukurti gerai žinomose Lietuvos bažnytinių reikmenų dirbtuvėse: Vlado Banionio (veikė Kaune), Kazimiero Kriščiukaičio bei Leono Perkovskio (veikė Vilniuje).

Gausioje liturginių drabužių bei bažnytinės tekstilės dirbinių kolekcijoje subtiliu grožiu džiugina keletas prašmatnesnių apdarų, puoštų menišku siuvinėjimu.

Šventorius

Šventoriaus tvora akmenų ir plytų mūro. Šventoriuje palaidoti šie kunigai: A. Ažubalis, Jonas Dzekunskas, Bronislovas Klimas, Jonas Kuizinas, Aleksijus Racevičius, Napoleonas Sabaliauskas.

Literatūra

* Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. – P. 311, 312.

* Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. – Vilnius: Savastis, 2006. – P. 166-171.

* Lukoševičius O. Kaišiadorių bažnytinis paveldas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2017. – P. 118–131.

* Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios (žinynas). – Vilnius: „Pradai“, 1993. – P. 111–112.

Bažnyčios