Pastabos dėl Gegužinės parapijos įkūrimo ir pirmosios bažnyčios pastatymo istorijos
Pastabos dėl Gegužinės parapijos įkūrimo ir pirmosios bažnyčios pastatymo istorijos – straipsnis pagal kraštotyrininko Pranciškaus Zinkevičiaus tyrimą, kuriame pateikiami šio tyrėjo gauti duomenys bei suformuluotos išvados, jog 1) Gegužinės parapija buvo įkurta Vilniaus vyskupo Adalberto Taboro laikotarpiu tarp 1494 ir 1500 m.;
2) pirmoji Gegužinės bažnyčia pastatyta LDK didiko Grigaliaus Stanislovaičio Astiko ir jo žmonos kunigaikštytės Aleksandros Svirskytės Astikienės laikotarpiu tarp 1494 ir 1500 m.
Gegužinės parapijos įkūrimas ir pirmosios bažnyčios pastatymas
Gegužinės parapijos ir pirmosios bažnyčios istorija prasideda paskutiniajame XV a. dešimtmetyje. Pirmasis žinomas dokumentas, kuris įvardija Gegužinės parapijos įkūrėją ir Gegužinės pirmosios bažnyčios statytojus, yra 1530 m. gegužės 2 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) didiko Grigaliaus Grigalaičio Astiko fundacija Gegužinės bažnyčiai. Fundacijoje teigiama (citata):
„Viešpaties vardan amen. Nors Gegužinėje Švč. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia mano tėvų buvo funduota didžiai gerbiamo Vilniaus vyskupo Adalberto Taboro leidimu, vis dėlto pasirodė, kad jų buvo visai menkai dotuota ar nustatyta lėšų tos bažnyčios išlaikymui. Dėl to atsitiko taip, kad dvasininkai dėl skurdo nustojo toje bažnyčioje vykdyti dvasines apeigas. Dėl to aš, Grigalius Grigaliaus s. Astikas, šviesaus atminimo velionio kilniojo Grigaliaus, Trakų vaivados, teisėtas sūnus ir paveldėtojas, uoliai užsidegęs noru atnaujinti apleistas apeigas minėtoje bažnyčioje, nutariau atverti dosnias rankas minėtosios bažnyčios skurdui panaikinti suteikdamas dotaciją...“ (iš lotynų kalbos vertė istorikas Mintautas Čiurinskas).
Cituoto dokumento tekstas įvardina:
1. Gegužinės parapijos įkūrėjas buvo Vilniaus vyskupas Adalbertas Taboras (vyskupavęs 1492–1507 m.);
2. Gegužinės pirmosios bažnyčios statytojas buvo Grigaliaus Grigalaičio Astiko tėvas, LDK didikas Grigalius Stanislovaitis Astikas, Trakų vaivada, Ponų Tarybos narys ir jo žmona, fundatoriaus mama.
Grigalius Stanislovaitis Astikas – palikuonis Lietuvos didikų šeimos, davusios dvi Lietuvos didikų dinastijas: Astikų ir Radvilų. Jis gyveno apytikriai nuo 1470 m. iki 1519 m. Buvo du kartus vedęs. Pirmoji jo žmona buvo kunigaikštytė Aleksandra, Petro Svirskio ir Elenos Daugirdaitės Svirskienės dukra, su kuria santuokoje gyveno iki Aleksandros mirties apie 1517 m. pabaigą ir su kuria santuokoje susilaukė keturių vaikų (vardijama pagal gimimo eiliškumą): dukros Elžbietos ir 3 sūnų – Stanislovo, Jurgio ir Grigaliaus.
Antroji jo žmona, su kuria jis, sprendžiant iš Lietuvos Metrikoje skelbiamų dokumentų, gyveno gal tik kelis mėnesius, iki Grigaliaus Stanislovaičio Astiko mirties (iki 1519 m. vasario mėnesio), buvo LDK didiko Stanislovo Glebavičiaus dukra Elžbieta, LDK didiko Jono Sapiegos (mirusio iki 1517 m. gruodžio 4 d.) antroji žmona – našlė. Taigi Grigalius Stanislovaitis Astikas ir Elžbieta Sapiegienė maždaug tuo pat metu, t. y. 1517 m. pabaigoje, tapo našliais...
Tokiu būdu nustatėme, kad pirmosios Gegužinės bažnyčios statytojai buvo didikas Grigalius Stanislovaitis Astikas ir jo žmona kunigaikštytė Aleksandra Svirskytė Astikienė, kurių vienas sūnų buvo 1530 m. Gegužinės bažnyčios fundatorius Grigalius Grigalaitis Astikas.
Kuriais metais buvo įkurta Gegužinės parapija ir pastatyta pirmoji Gegužinės bažnyčia?
Norint atsakyti į šį klausimą, reikia susipažinti su Grigaliaus Stanislovaičio Astiko, Trakų vaivados, kai kuriais biografijos faktais paskutiniame XV a. dešimtmetyje.
1511 m. rugsėjo 20 d. privilegija Lietuvos didysis kunigaikštis (toliau: Ldk) Žygimantas Senasis patvirtina savo pirmtako ir brolio Ldk Aleksandro (1492–1506) privilegiją („...privilegiją mūsų maloningojo karaliaus Aleksandro mums pateikė mūsų ponas Grigalius ir prašė, kad mūsų brolio privilegiją mes patvirtintume mūsų privilegijoje...“), kuria Ldk Aleksandras Grigaliui Stanislovaičiui Astikui, jo žmonai ir jų vaikams dovanoja Gegužinės dvarą, Perelozų dvarelį etc., kuriuos perėmė iš bevaikio kilmingojo pono Stanislovo Mardoso. Beje, 1498-04-07 Grigalius Stanislovaitis Astikas Ldk Aleksandrui skundžiasi Kauno bajorais, kurie užgrobė jo Gegužinės dvaro žmones, taigi, Ldk Aleksandro privilegija suteikta buvo anksčiau. Grigalius Stanislovaitis Astikas buvo Ldk Aleksandrui artimas didikas.
Lenkų istorikas prof. Krzysztof Pietkiewicz, vienas žymiausių Ldk Aleksandro viešpatavimo tyrėjas, nurodo, kad 1494 m., ruošiantis Ldk Aleksandro santuokai su Maskvos didžiojo kunigaikščio (toliau: Mdk) Ivano III dukra Elena, buvo įkurta Ldk dvaro maršalkos tarnyba, o pirmuoju dvaro maršalka tapo Grigalius Stanislovaitis Astikas. Tokiu būdu Ldk Aleksandras didiką Grigalių Stanislovaitį Astiką priartino prie savęs. Tas pats istorikas Krzysztof Pietkiewicz, remdamasis LM Varšuvos kopijomis, nurodo, kad Grigalius Stanislovaitis Astikas Gegužinę gavo 1494 m. Nieko nuostabaus, tuo metu Grigalius Stanislovaitis Astikas buvo vienas artimiausių Ldk Aleksandrui didikų ir, kaip matyti iš LM dokumentų, ant jo galvos visoje LDK dovanos liejosi kaip iš gausybės rago.
Ir taip Grigalius S. Astikas su žmona Aleksandra pasirodė Gegužinėje. Kokį kraštą, kokius žmones rado jie, abu tikintieji – katalikai? Vietiniai žmonės buvo girdėję ir, gal jau susidūrę su naujuoju tikėjimu, bet dar pagonys, o aplinkui – nėra bažnyčių; artimiausia buvo Upninkuose, kitos už daugelio daugelio kilometrų: Trakuose, Kernavėje, Širvintose, Rumšiškėse – tiesiog pagonybės sala.
LDK didikų šeima, tikintieji, valdę didžiulius turtus: žemę, miškus, vandenis, pagaliau žmones, taigi turintys didžiulių galimybių, atvyko į pagonių kraštą ir, suprantama, nori „gelbėti žmonių sielas“ – tokią dažną fundacijų intenciją nurodo istorikas Mečislovas Jučas, daug tyrinėjęs bažnyčių atsiradimą Lietuvoje. Tokiu būdu intencija ir resursų statyti bažnyčią buvo. Tuo metu Vilniaus vyskupu buvo Adalbertas Taboras, vyskupavęs 1492–1507 m., beje, lietuvis. Tad ir buvo kreiptasi į vyskupą dėl parapijos įkūrimo, taigi, ir leidimo statyti pirmąją bažnyčią (parapijos įkūrimas buvo vyskupo prerogatyva).
Dar vienas akcentas Grigaliaus Stanislovaičio Astiko biografijoje: 1500 m. liepos 14 d., prie Vedrošo, mūšyje su MDK kariuomene jis pateko į rusų nelaisvę ir, išbuvęs ten devynerius metus, grįžo 1509 m. Tokiu būdu, sugretinę faktus: Astikai Gegužinę gavo 1494 m., Grigaliaus S. Astikas 1500 m. liepos 14 d. pateko į ilgą nelaisvę, iš kurios grįžęs 1509 m., gyvųjų tarpe nerado nei Vilniaus vyskupo A. Taboro, kaip žinome, leidusio statyti 1-ąją Gegužinės bažnyčią, nei Ldk Aleksandro – suvokiame, kad Gegužinės parapija įkurta ir pirmoji Gegužinės bažnyčia pastatyta turėjo būti laikotarpyje 1494–1500 m.
Vilniaus vyskupijos archyvas dėl 1655–1661 m. kataklizmų (Maskvos DK invazija ir LDK okupacija) ir dėl vėlesnių archyvo saugotojų neapdairumo, buvo dalinai prarastas, gal dėl to iki šiol nėra rasta dokumentų, nurodančių žodžiu ar raštu buvo duotas leidimas statyti pirmąją Gegužinės bažnyčią ir todėl literatūroje, nurodant parapijos įkūrimo datą, remiamasi mums žinoma Grigaliaus Grigalaičio Astiko 1530 m. fundacija Gegužinės bažnyčiai, nurodant parapijos įkūrimą chronologinėse ribose, kuomet vyskupavo A. Taboras, t. y. 1492–1507 m.
Tačiau mes šiame tyrinėjime jau susiaurinome tas chronologines parapijos įkūrimo ir pirmosios bažnyčios pastatymo ribas: 1494–1500 m.
Tos pat nuomonės yra ir kai kurie autoritetingi lenkų istorikai – Gegužinės bažnyčia pastatyta iki 1500 m.
Bažnyčių vizitacijų ataskaitose, inventoriuose, šiaip literatūroje, dabar ir elektroninėje erdvėje, dažnai nurodoma, kad Benigna Radvilaitė Astikienė 1520 m. fundavo, tarsi, įkūrė, pirmąją Gegužinės bažnyčią. Verta panagrinėti šiuos tvirtinimus. Kaip matome, pirmosios bažnyčios fundacijos datą (mūsų atveju: 1520 m.) kai kas laiko ir tos bažnyčios įkūrimo data. Istorikai, tyrinėję bažnyčių fundacijas ir bažnyčių pastatymą, apdairiai nurodo, kad pirmosios fundacijos datą su pirmosios bažnyčios pastatymo data galima tapatinti tik tada, jei yra tai patvirtinantys dokumentai.
1783 m. rugpjūčio 13 d. Gegužinės bažnyčios Inventoriuje yra perpasakotas visų trijų (1520, 1530 ir 1587 m.) fundacijų Gegužinės pirmajai bažnyčiai turinys: nei vienoje iš jų nekalbama (visų pirma mums rūpimoje 1520 m. fundacijoje) apie bažnyčios pastatymą, bet išvardijamos tos materialinės ir finansinės gėrybės, kurios skiriamos bažnyčios poreikiams: žemė, vandenys, miškas, dešimtinė, grynieji pinigai, pagaliau – žmonės... Galima suprasti, kodėl Inventoriaus sudarytojas galėjo detaliai perpasakoti tų fundacijų turinį – tuo metu visi trys fundaciniai dokumentai (jų išrašai) buvo Gegužinės bažnyčioje; 1784 m. rugsėjo 2 d. sudarytas Gegužinės parapijos dokumentų sąrašas tai ir atspindi.
Reikia pastebėti, kad 1520 m. fundacija vadinama Benignos Radvilaitės Astikienės, Polocko vaivadienės, fundacija. Tačiau LM ir kituose tekstuose, kurie remiasi šiuo pirminiu šaltiniu, nėra tokios Benignos Radvilaitės Astikienės, Polocko vaivadienės, bet yra Jadvyga Radvilaitė Astikienė, Polocko vaivadienė. Vardas Benigna, galėjo būti antrasis Jadvygos vardas. Kunigaikštytė Jadvyga Radvilaitė yra ypač įtakingo LDK didiko Mikalojaus Mikalojaus s. Radvilos, Vilniaus vaivados, LDK kanclerio, Ponų Tarybos nario, nuo 1518 m. Šv. Romos imperijos kunigaikščio, dukra ir didiko Grigaliaus Stanislovaičio Astiko, Trakų vaivados, marti bei vyriausiojo jo sūnaus Stanislovo Grigalaičio Astiko, Polocko vaivados, žmona.
O štai kokiomis aplinkybėmis Jadvyga Radvilaitė Astikienė atsirado Gegužinėje. Gegužinės dvaro savininkas Grigalius Stanislovaitis Astikas mirė, kaip žinome, 1519 m. sausio – vasario mėn. Pagal to meto teisę Gegužinės dvaras teko jo vyriausiajam sūnui Stanislovui Grigalaičiui Astikui. Stanislovas Grigalaitis Astikas 1519 m. tapo Polocko vaivada (ne anksčiau kovo mėn.), o tais pačiais metais iki rugsėjo 9 d. buvo jau miręs. Taigi 1519 m. gal tik pusmečio laikotarpyje, buvo palaidoti Jadvygos uošvis ir vyras.
Po vyro mirties Gegužinės dvaras perėjo Jadvygos Radvilaitės Astikienės žinion, tuo pačiu Jadvyga tapo ir Gegužinės bažnyčios globėja (tokia buvo teisė ir tradicija). Suprantama, kad po tiekos netekčių, globėjos žvilgsnis nukrypo ir į globojamos bažnyčios padėtį – matyt, bažnyčiai reikėjo paramos; taip gimė 1520 m. fundacija Gegužinės bažnyčiai.
Šios fundacijos originalas nežinomas, o jo kopijų iki II pasaulinio karo buvo vadinamoje Tiškevičiaus dokumentų kolekcijoje, kuri radosi Varšuvoje, tačiau po karo to dokumentų rinkinio likimas nežinomas , tačiau Fundacijos aktas yra įtrauktas į Vilniaus katedros ir Vilniaus diecezijos bažnyčių 1507–1522 metų dokumentų sąrašą. Įrašas trumpas, todėl tekstą pateikiame pilnai:
„119. Muśniki 10 III 1520
Jadwiga Radziwiłłówna, wdowa po Stanisławie Ościkowiczu, wojewodzie połockim, uposaźa kościół parafialny w majątku Gieguźyn, który jei przypadł po śmierci męźa
Or. brak. Kap. 1. Tyszk. k. 17' – 18' “.
Vertimas:
„Musninkai, 1520 03 10
Jadvyga Radvilaitė, Stanislovo Astiko, Polocko vaivados, našlė, aprūpina parapinę bažnyčią, esančią Gegužinės dvare, kuris jai teko po vyro mirties (paryškinta autoriaus)".
O šios fundacijos turinys, mes tai jau žinome, perpasakotas 1783 m. rugpjūčio 13 d. Gegužinės bažnyčios inventoriuje, dalinai – ir kituose dokumentuose.
Jau 1522 m. Jadvyga teisiasi su savo dieveriais (vyro broliais) dėl velionio vyro palikimo perskirstymo.
1530 m. Gegužinės dvaras jau Jadvygos dieverio Grigo Stanislovaičio Astiko, Trakų vaivados, sūnaus Grigo Grigalaičio Astiko žinioje (1530 m. fundacija Gegužinės bažnyčiai), o jam mirus (1557 m.), Gegužinės dvaro savininke ir bažnyčios globėja tampa jo našlė kunigaikštytė Nastazija Zaslauskaitė Astikienė...
1587 m. Gegužinės dvaras, po buvusio Trakų vaivados (nuo 1566 m.) kunigaikščio Stepono Zbarackio valdymo, jau priklauso LDK didikui Jonui Glebavičiui, Trakų vaivadai, tais metais jis funduoja Gegužinės bažnyčiai. Būtina pažymėti šio didiko dvasios taurumą, jo dosnumą ir rūpestį globojamai Gegužinės bažnyčiai (sulyginkime: ankstesnieji fundatoriai bažnyčiai skyrė apie 6–2 valakus žemės, o J. Glebavičius skyrė 17 valakų). Ši J. Glebavičiaus fundacija, nors ir ne visa apimtimi vykdoma, leido Gegužinės bažnyčiai išgyventi ir skleistis po to sekusiais neramiais šimtmečiais, kuomet dvaras ėjo iš vienų rankų į kitas. Šios fundacijos veikimas, kaip ir kitų analogiškų Lietuvoje, buvo carinės Rusijos administracijos sustabdytas po 1840 metų.
Dabartinė, penktoji Gegužinės bažnyčia ir klebonija (prie Neries upės) stovi J. Glebavičiaus kažkada funduotoje žemėje. Žinoma, kad pirmoji Gegužinės bažnyčia buvo sudeginta 1655 m. Tuo metu (Lietuvos DK nelaimės: Rusijos invazijos ir LDK okupacijos metu) po Zaporožės kazokų atamano Bogdano Chmelnickio sukilimo, Lietuvos DK siautėjo rusai, švedai, Zaporožės kazokai ir jiems talkininkavę totoriai; tai jie, Zaporožės kazokai ir totoriai, sudegino daug bažnyčių Lietuvoje, jų tarpe ir Gegužinės bažnyčią.
Dar 1674 m. (19 metų po sudeginimo) Gegužinėje tebuvo tik laikina, parapijiečių pastatyta, bažnytėlė (szopa – šopa, kitaip – pašiūrė, vadinama). Pamaldos beveik nevyko, kunigas geriantis, prarasta bažnytinė taurė... Vyskupija ėmėsi radikalių priemonių ir neužilgo Gegužinės bažnyčioje atsirado kunigas Povilas Taločka; gyvenimas Gegužinės parapijoje atgijo...
Išvados
1. Gegužinės parapija įkurta Vilniaus vyskupo Adalberto Taboro 1494–1500 m. laikotarpiu.
2. Gegužinės pirmoji bažnyčia pastatyta LDK didiko Grigaliaus Stanislovaičio Astiko ir jo žmonos kunigaikštytės Aleksandros Svirskytės Astikienės 1494–1500 m. laikotarpiu.
Šaltiniai
* Grigaliaus Grigalaičio Astiko fundacija Gegužinės bažnyčiai 1530 m. gegužės 2 d. (nuorašas) // VUB, f. 57, b. 53, Nr. 44, l. 160–161.
* Grigaliaus Grigalaičio Astiko fundacija Gegužinės bažnyčiai 1530 m. gegužės 2 d. (nuorašas) // MAB, f.43, b.204, Nr.211, l. 175–176.
* Grigaliaus Grigalaičio Astiko fundacija Gegužinės bažnyčiai 1530 m. gegužės 2 d. (G. G. Astiko kopija) // LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3281, l. 1, 2.
* 1783 m. rugpjūčio 13 d. Gegužinės bažnyčios Inventorius // LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3362, l. 46–47.
* LVIA, f. 294, ap. 1, b. 3281, l. 13–14.
* Lietuvos Metrika (toliau: LM), 1, p. 98.
* LM, 6, p. 171–172.
* LM, 8, p. 348–349.
* LM, 9, p. 374–379
* LM, 11, p. 79–112.
* LM, 14, p. 252–253, 307.
* LM, 25, p. 169–171.
* LM, 224, p. 191–192.
* LM, 251, p. 145.
Literatūra
* Ks. Jan Kurczewski, Biskupstwo Wileńskie, Wilno, 1912, p. 31–33.
* Polski Słownik Biograficzny (toliau: PSB), Wrocław – Warszawa – Kraków – Gdańsk, t. XXIV/3, 1979, p. 608–611
* Józef Maroszek, Waldemar F. Wilczewski, Archiwa kapituły i kurii diecezjalnej wileńskiej, dzieje i współczesne miejsca przechowywania w zbiorach litewskich i polskich // Białostocczyzna 4/1998, Białostoc, 1998, p. 3–4.
* Grzegorz Blaszczyk, Regesty Dokumentów diecezji wilieńskiej z lat 1507–1522 Jana Fijałka i Władysława Semkowicza // Lituano – Slavica Posnaniensia, Poznań, 2003, p. 249.
* Krzysztof Pietkiewicz, Wielkie Księstwo Litewskie pod rządami Aleksandra Jagiellończyka, Poznań, 1995, p. 97, 157.
* Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas, Lietuvos katalikų bažnyčios (žinynas), Vilnius, 1993, p. 10–11.
* Mečislovas Jučas, Lietuvos parapijų fundacijos XV–XVIII a. // Lietuvos katalikų mokslo akademijos Metraštis XXV, Vilnius, 2004, p. 82, 84.
* Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m. // Lietuvos istorijos šaltiniai, t. VI, Vilnius, 2001, p. 565, 567.
* Jan Tęgowski. Radowód kniaziów Świrskich do końca XVI wieku, Wrocław, 2011, p. 65, 103–104.
* Ks. Win. Przyałgowski, Źywoty Biskupów wileńskich, Petersburg, 1860, t. 1, p. 140–162.
* Viktoras Petkus, Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje, Vilnius, 2002, p. 414–424.
* Ks. Jan Kurczewski, Stan kościołow parafialnych w diecezji wileńskiej po najsciu nieprzyjacielskiem 1655 – 1661 // Litwa: Rus, Wilno, 1912, t. 3, sąs. 3, p. 205.
