Klimatas
Klimatas apibūdinamas meteorologiniais rodikliais, būdingais vidutinėje klimato juostoje esančiam Kaišiadorių regionui. Ryškiausias joje meteorologinių elementų bruožas yra ne tik jų vertės, bet ir metinė kaita, kurią lemia nevienodas Saulės aukštis virš horizonto per metus. Analizei panaudoti Kauno meteorologinės stoties, esančios 35 km atstumu nuo Kaišiadorių, duomenys. Klimatą apibūdinantys meteorologiniai rodikliai yra patikimi, jeigu vietovė yra mažesniame nei 50 km atstume nuo meteorologinės stoties.
Tiesioginė Saulės radiacija yra lygiagretus Saulės spindulių srautas, kuris giedru oru tiesiogiai pasiekia žemės paviršių. Išsklaidytoji radiacija yra Saulės energijos srautas, kuris patenka į žemės paviršių, atsispindėjęs nuo debesų ir kitų atmosferoje esančių dalelių. Išsklaidytoji saulės šviesa – tai apsiniaukusios dienos šviesa. Bendroji Saulės radiacija yra tiesioginės ir išsklaidytosios radiacijos, patenkančios į Žemės paviršių, suma.
Bendroji Saulės radiacija per metus kinta 13,35 kcal/cm2 intervale. Mažiausia Saulės radiacijos prietaka yra gruodžio mėn. (0,99 kcal/cm2) ir sausio mėn. (1,44 kcal/cm2), kada Saulė yra Pietų pusrutulyje.
Pavasarį, kylant Saulei virš horizonto, bendroji radiacija didėja nuo 2,93 iki 8,72 kcal/cm2). Saulei kirtus ekvatorių ir perėjus į Šiaurės pusrutulį, jos siunčiama šiluma nuolat didėja iki 14,34 kcal/cm2 birželio mėn. Rudenį, žemėjant Saulės aukščiui virš horizonto, bendroji radiacija mažėja nuo 10,28 iki 3,66 kcal/cm2. Metinė bendroji Saulės radiacija yra 83,84 kcal/cm2. Saulės spinduliai, praeidami atmosferą, kurioje yra įvairių dulkių, dalelių, vandens garų, debesų, žemės paviršių pasiekia susilpnėjusi. Jie atmosferos nesušildo. Tik pasiekę žemės paviršių Saulės spinduliai jį sušildo. Nuo įšilusio žemės paviršiaus įšyla oras, todėl prie žemės paviršiaus yra šilčiausia, kylant aukštyn oras tampa vis šaltesnis.
Oro temperatūros kaitą per metus lemia bendrosios Saulės radiacijos prietaka. Skirtumas tik tas, kad oro įšilimas vėluoja. Vidutinės, max ir min mėnesio oro temperatūros vertės tenka liepos – rugpjūčio mėnesiams, tuo tarpu intensyviausia bendroji Saulės radiacija yra birželio mėn. Žemiausios neigiamos oro temperatūros yra gruodžio – kovo mėn. Išskyrus max oro temperatūrą, kuri kovo mėn. yra 3,9°. Tai pirmiausiai susiję su ne tik su žemiausiu Saulės aukščiu virš horizonto, bet ir pastovia sniego danga, kuri labai atspindi Saulės spindulius. Pastovi sniego danga Kaišiadorių regione susidaro vidutiniškai gruodžio mėn. 23 d., nutirpsta kovo mėn 6 d. Atskirais metais, vyraujant šaltiems orams, pastovi sniego danga anksčiausiai susidaro lapkričio mėn. 12 d., vėliausiai nutirpsta balandžio mėn. 8 d. Vidutinė paros oro temperatūra pastoviai nukrinta žemiau 0° lapkričio mėn. 18 d., pastoviai pakyla virš 0 kovo mėn. 19 d. Šiltasis metų laikotarpis trunka 243 paras, šaltasis – 122 paras.
Šaltų ir šiltų oro masių kaita per metus labai praplečia oro temperatūros svyravimo metines amplitudes. Žemiausios oro temperatūros, kaip taisyklė, būna įsiveržus šaltam arktiniam orui. Jis formuojasi poliarinėse Žemės rutulio srityse, aukščiau 70 šiaurės ir pietų platumos. Joje oro temperatūra nuo sniegynų paviršiaus iki 11 km aukščio yra neigiama. Kaišiadorių regione vidutinis oro temperatūros minimumas yra sausio mėn. (-8°) ir liepos mėn. (11,8°). 1964-1990 m. m. laikotarpyje vidutinių minimumų svyravimo metinė amplitudė yra 19,8°.
Aukščiausios oro temperatūros būna įsiveržus karštam tropiniam orui. Jis formuojasi Šiaurės ir Pietų pusrutulio tropinėse srityse, kur vyrauja dykumos, Atlanto ir Ramiajame vandenynuose. Nuo žemės paviršiaus iki 11 km aukščio oras labai įšilęs, užterštas dykumų dulkėmis. Kaišiadorių regione vidutinis oro temperatūros maksimumas sausio mėn. yra (-3,2°), liepos mėn. (22,7°). Oro temperatūros vidutinių maksimumų metinė amplitudė yra 25,9°.
Absoliutus oro temperatūros minimumas Kaišiadorių regione užregistruotas 1970 m. sausio mėn. (-33,4°) ir 1969 m. liepos mėn. (5,3°). Skirtumas 38,7°. Absoliutus oro temperatūros maksimumas užregistruotas 1986 m. liepos mėn. ir 1982 m. rugpjūčio mėn. (32°), bei 1975 m. sausio mėn. (10,0°). Oro temperatūros absoliutaus maksimumo skirtumas 22,0°.
Atmosferos slėgio kaitą per metus lemia milžiniškų oro sūkurių – anticiklonų ir ciklonų – pasikartojimas ir jų judėjimo greitis. Priklausomai nuo oro temperatūros ir slėgio pasiskirstymo Žemės rutulyje dėsningumų, vidutinėse platumose jie juda iš vakarų į rytus. Anticiklonai dažniausiai slenka nuo Atlanto vandenyne esančio pastovaus Azorų aukšto slėgio centro 40 km/val greičiu. Nemažiau regiono orus įtakoja Arktikos ir Sibiro aukšto slėgio centrai. Ciklonai nuo Atlanto vandenyno juda vidutiniu 30-40 km/val greičiu. Neretai jie atplūsta nuo Viduržemio jūros, atnešdami labai šiltą tropinį orą.
Vidutinės atmosferos slėgio vertės Kaišiadorių regione per metus kinta nežymiai. Vasario mėn. – 1006,7 hPa, birželio mėn. - 1004,1 hPa, rugsėjo mėn. – 1007,4 hPa, gruodžio mėn. - 1003,6 hPa. Skirtumas 3,1 hPa. Vidutinis daugiametis atmosferos slėgis 1005,1 hPa.
Labai ryški absoliučių atmosferos slėgio maksimumų ir minimumų kaita per metus, kuri priklauso nuo bendrosios Saulės radiacijos prietakos per metus.
Mažiausi absoliučių slėgio maksimumų ir minimumų skirtumai yra gegužės (36,2 hPa) ir birželio (37,7 hPa) mėnesiais, kada jo Saulės šiluma įšildo žemės paviršių, o nuo įšyla oras. Oro masių, besiformuojančių anticiklonuose ir ciklonuose, temperatūrų skirtumai nedideli. Mažiausios absoliučių slėgio maksimumų vertės yra liepos mėn. (1018,2 hPa), kada oras labiausiai įšilęs. Didžiausios absoliutaus slėgio vertės (1040,7 hPa) lapkričio mėn. Absoliutaus slėgio maksimumo daugiametis vidurkis 1040,7 hPa.
Didžiausi absoliučių slėgio maksimumų ir minimumų skirtumai yra gruodžio (80,5 hPa) ir lapkričio ( 80,6 hPa) mėnesiais, kada anticiklonuose plūsta labai šaltas oras iš Arkties baseino arba Sibiro. Tuo tarpu ciklonai nuo Atlanto vandenyno arba Viduržemio jūros neša šiltą ir drėgną orą. Mažiausios absoliučių slėgio minimumų vertės užregistruotos birželio mėn. (983,4 hPa), didžiausios lapkričio mėn. (960,1 hPa) /3, 4/.
Vėjo greitis priklauso nuo slėgių skirtumo tarp anticiklonų ir ciklonų. Didėjant slėgių skirtumams, didėja ir vėjo greitis.
Ypač dideli vėjo greičiai būna giliuose ciklonuose, kurių centre slėgis labai mažas, o pakraščiuose labai didelis. Tokiuose ciklonuose vėjo greitis neretai viršija 30 m/s ir tampa viesulu ar uraganu. Toks oro sūkurys savo kelyje griauna pastatus, plėšia stogus, verčia medžius, nutraukia telefono, telegrafo laidus, pridaro daug žalos. Labai stiprūs vėjai būna pajūryje, kur dideli vandens plotai atviri vėjui. Silpni arba vietinės kilmės vėjai susidaro dėl nevienodo žemės paviršiaus – dirvos, vandens baseinų, ežerų, augalijos – įšilimo. Silpni vėjai, susidarantys pajūryje, didelių ežerų pakrantėse, vadinami brizais, jie nepavojingi.
Vidutinės mėnesio vėjo greičio vertės Kaišiadorių regione per metus kinta mažai. Mažiausias vėjo greitis liepos-rugpjūčio mėn. (3,1 m/s), didžiausias gruodžio (4,8 m/s) ir sausio (4,9 m/s) mėnesiais. Vidutinis daugiametis vėjo greitis 4,0 m/s. Vasarą, įšilus orui, temperatūrų skirtumai sumažėja, todėl vėjo greitis mažesnis. Žiemą, slenkant oro masėms nuo kontinentų ir vandenynų, jų temperatūrų skirtumai didesni, todėl vėjo greičiai padidėja.
Žymiai didesnė maksimalių vėjo greičių kaita per metus. Mažiausi maksimalūs vėjo greičiai tenka vasaros mėnesiams – rugpjūtyje (12,0 m/s), liepoje (14,0 m/s). Didžiausi spalio ir sausio mėn. (20,0 m/s). Maksimalūs vėjo greičiai užregistruoti pučiant vakarų ir pietvakarių vėjams, kurių pasikartojimas Kaišiadorių regione didžiausias.
Slenkant giliems ciklonams, susidaro vėjo gūsiai, kurių greitis viršija maksimalių vėjo greičių vertes. Mažiausi maksimalūs vėjo gūsiai užregistruoti 1988 m. liepos mėn. (20,0 m/s), pučiant pietvakarių vėjams ir 1976 m. spalio mėn. (21,0 m/s), pučiant vakarų vėjams. Didžiausi maksimalūs vėjo gūsiai užregistruoti 1975 m., sausio mėn. (28,0 m/s), vakarų vėjas ir 1978 m. lapkričio mėn. (26,0 m/s), pūtė šiaurės vakarų vėjas.
Maksimalių vėjo greičių ir vėjo gūsių daromą žalą aplinkai galima sumažinti sodinant sodybose medžius, įvairius želdinius.
Tai ypač aktualu naujai besikuriantiems ūkininkams ir buvusių tėvų sodybų vietose, kuriose, vykdant melioraciją, buvo sunaikinti sodai, nupjauti medžiai, išnaikinti želdiniai. Želdinių reikšmė gyvenvietėse, sodybose pirmiausiai yra ta, kad jie sumažina vėjo greitį, gerina aplinkos mikroklimatą, mažina paros oro temperatūrų skirtumus. Soduose, želdiniuose veisiasi parskrendantys auginti jaunąją kartą paukščiai. Maitindami jauniklius, jie naikina įvairius sodų, daržų kenkėjus. Ši biologinė kova su kenkėjais yra žymiai svarbesnė ekologiniu požiūriu, lyginant su chemikalais.
Krituliai iškrinta iš debesų, kurie susidaro slenkančių ciklonų šiltame ir šaltame frontuose. Šiaurinėse platumose yra šaltas, o pietinėse – šiltas oras. Ciklonams slenkant iš vakarų į rytus, šiltesnis oras, esantis prie žemės paviršiaus, yra išstumiamas aukštyn, nes jis slenka šalto oro paviršiumi. Taip pietrytinėje ciklono dalyje susidaro šiltas frontas, kuriame formuojasi žemi nuo 100 iki 2000 m aukščio debesys. Jie uždengia visą dangaus skliautą, iš jų iškrinta silpni, kartais dulksna, ištisiniai, ilgalaikiai krituliai. Pietvakarinėje ciklono dalyje prie žemės paviršiaus išlieka šaltas oras, nes, vėl gi, šiltas oras jo paviršiumi slenka aukštyn. Tai šaltas frontas, kuriame formuojasi tokie pat žemi, kaip ir šiltame fronte, debesys. Skirtumas tik tas, kad šiltas oras dažnai labai greitai kyla, aukštyn, todėl susidaro kamuoliniai lietaus debesys, iš kurių iškrinta intensyvūs trumpalaikiai krituliai, kartais kruša, lydima perkūnijos ir žaibų.
Kaišiadorių regione kritulių kaita per metus labai gerai atspindi atmosferinius procesus, kurie lemia jų susidarymą ir iškritimą. Iškritusių atskirais mėnesiais kritulių skirtumas per metus yra 50 mm. Daugiametė kritulių suma 631 mm. Kritulių kiekio kaita per metus tiesiogiai priklauso nuo bendrosios Saulės radiacijos prietakos ir atmosferos cirkuliacinių procesų. Vasarą, esant didžiausiai Saulės šilumos prietakai, suaktyvėja Atlanto ir Viduržemio jūros ciklonai. Intensyvus garavimas nuo vandenyno, jūrų paviršiaus labai padidina drėgmės kiekį atmosferoje. Ją atnešę ciklonai savo šaltuose ir šiltuose frontuose, palieka kontinentuose. Birželio ir liepos mėn. iškrinta 77-76 mm kritulių. Mažiausias kritulių kiekis (27-29 mm) iškrinta žiemos pabaigoje, pavasario pradžioje, kai Saulės šiluma sunaudojama sniego dangos tirpinimui.
Maksimalūs paros kritulių kiekiai seka kritulių sumos metinę eigą. Mažiausias paros kritulių maksimumas užregistruotas 1985 m. kovo mėn. (13,5 mm), didžiausias - 1975 m. birželio mėn. (61,2 mm). Absoliutus maksimumas užregistruotas 1966 m. (68,5 mm).
Oro santykinis drėgnumas yra vienas iš atmosferos drėgnumo laipsnį parodantis rodiklis. Tai ore esančio vandens garų kiekio ir prisotinto oro vandens garais kiekio santykis (%). Pvz., esant absoliučiai sausam orui, santykinis drėgnumas lygus 0 %, lyjant lietui - 100 %. Maksimaliai galimas oro santykinis drėgnumas yra 100 %, kada ore, esant atitinkamai oro temperatūrai, vandens garai pradeda kondensuotis ir susidaro vandens lašeliai. Vandens garai pradeda kondensuotis esant žemoms, o tolsta nuo prisotinimo esant aukštoms oro temperatūroms. Santykinis oro drėgnumas yra atvirkščiai proporcingas oro temperatūrai.
Kaišiadorių regione daugiametis santykinis oro drėgnumas per metus svyruoja 20 % intervale (6 pav.). Sausiausias oras regione būna vasaros pradžioje (69-74 %), kada yra mažiausiai užteršta atmosfera ir pastoviai didėja Saulės radiacijos prietaka. Drėgniausias oras žiemos pradžioje (88-89 %). Daugiametis santykinis oro drėgnumas 81 %.
Atmosferos drėgnumo laipsniui apibūdinti dar naudojamos dvi sąvokos: 1) labai drėgnos dienos, kada oro santykinis drėgnumas lygus arba viršija 80 %; 2) labai sausos arba sausringos dienos, kada oro santykinis drėgnumas mažesnis negu 30 %. Labai drėgnų dienų kaita per metus iš esmės sutampa su oro santykinio drėgnumo kaita. Mažiausiai labai drėgnų dienų būna gegužės-rugpjūčio mėn. (3,6-5,0 dienų) daugiausiai - spalio-balandžio mėn. (5,3-23,8 dienos). Labai sausringų dienų Kaišiadorių regione, kada oro santykinis drėgnumas mažesnis nei 30 %, nebūna.
Literatūra
* Tomkus J. Miežonys. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2010. – P. 14-22.
