Žaginys (žaiginys)
Žaginys (žaiginys) – dvi suremtos tvorelės šienui ar javams džiovinti. Trys–keturi horizontalūs pagaliai perkalami dviem vertikaliais. Kartais sutvirtinimui dar prikalamas vienas pagalys skersai. Kita žaginių pusė sukalama lygiai taip pat. Abi žaginių pusės suremiamos viena į kitą, sudarant savotišką palapinę. Ant jų kraunamas džiovinamas šienas, javai ar dobilai. Žaginius gaminant, medienos rūšis buvo nesvarbi. Nelabai tiko spygliuočiai medžiai dėl savo sakuotumo. Žaginių kiekis priklausė nuo ūkio dydžio. Nenaudojami žaginiai laikomi lauke, sudėti į vieną krūvą, atremiami į ūkinių pastatų šonines arba galines sienas.
Apdžiūvusį šieną dažniausiai dėdavo į žaginius, kad lietus neperlytų, vėjas neišnešiotų. Žaginiai dažniausiai daromi iš alksnio medžio. Vienai žaginio pusei reikia padaryti septynių karčių. Paėmus dvi maždaug 1,9 m ilgio kartis, jos padedamos vertikaliai, ant jos horizontaliai prikalamos 3-4 kartys po 2,40 m, o dar vieną kartį, 2,25 m ilgumo, prikalama įstrižai nuo vieno prie kito žaginio kampo (Žalvarniai). Ant žaginių sudėta apdžiūdavo dobilai. Žaliavotus sudėjau, tai lietus negerai. Kai saulė ir vėjas, tai labai džiovina (Kaugonys). Ūkis turėjo pasidaręs ir dešimt žaginių (Beloniškės).
Šaltiniai
* Kaišiadorių muziejaus archyvas. B. 445. Žižliauskaitė L. Tautosaka. Etnografinių daiktų paaiškinimai. 2004 m. L. 26;
* Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus Tarmių archyvas. Įrašas LK014003. Kaugonys, Paparčių apyl. Originalo savininkas: Lietuvių kalbos institutas. Įrašė A. Vidugiris, 1994 m.
Literatūra
* Baltrušaitis V., Žižliauskaitė L. Kaišiadorių etnografinis žodynėlis. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2006. - P. 129-130;
* Jankauskaitė V. Ruošiamės šienapjūtei // Komunistiniu keliu. – 1957 birželio 12, p. 3.
