Sėtuvė (kraitelė, kraitela, vokelė)
Sėtuvė (kraitelė, kraitela, vokelė) – pintinė sėjamiems grūdams ar linams pilti ir sėti iš jos. Apvalios, į viršų platėjančios, retais atvejais – ovalo formos. Sėtuvės dažniausiai buvo pinamos iš ruginių šiaudų grįžčių, perpinant jas skaldyto lazdyno sluoksniais, vadinamomis plėšomis, rečiau iš eglės šaknų, karklinių vytelių. Paprastai 40–50 cm skersmens viršuje ir 30–40 cm skersmens apačioje. Sėtuvės kraštuose turėjo ąseles, į kurias sėjėjas įrišdavo juostą, rankšluostį arba virvę. Pakabinęs per petį, sėdavo tik viena ranka, antra prilaikydavo sėtuvę. Pakabinęs ant kaklo – sėdavo ir dviem rankom. Kiekvienas valstiečio ūkis turėdavo po vieną–dvi, o kai kurie – net kelias sėtuves.
Būdavo dvi auselės. Tokia visa šiaudinė, blizga. Ir dvi auselės išpintos. Už rankenėlės pririša abrūsą, kad kaklo negraužtų (Mikalaučiškės). Velykų pirmą rytą vaikai eidavo lalauti. Vienas per petį persisvėręs nešdavo sėtuvę gautoms dovanoms nešti (Morkūnai).
Šaltiniai
* Kaišiadorių muziejaus archyvas. B. 64. Čilvinaitė M. Kalendoriniai papročiai. Darsūniškio apyl. 1972 m. L. 15;
* Kaišiadorių muziejaus archyvas. B. 572. Žižliauskaitė L. Etnografinių daiktų paaiškinimai. Kalendoriniai ir šeimos papročiai. Tautosaka. 2004 m. L. 20;
* Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius. F. 81. B. 279. L. 5.
Literatūra
* Baltrušaitis V., Žižliauskaitė L. Kaišiadorių etnografinis žodynėlis. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2006. - P. 97;
* Dundulienė P. Žemdirbystė Lietuvoje: nuo seniausių laikų iki 1917 metų // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, t. 5, 1963. - P. 152;
* Mardosa J. Žemdirbystės ir sėjos įrankiai Rytų Lietuvoje XIX a. pab. – XX a. pr. // Kraštotyra. – 1989. - P. 99-100;
* Merkienė R., Milius V. Žemės ūkio inventorius // Iš Lietuvos kultūros istorijos. T. 10. – Vilnius, 1979. - P. 49-50.
