Šaudyklė
Šaudyklė – medinis laivelio formos prietaisas, į kurį audžiant įdedama privyniota siūlų šeiva. Storiems audeklams austi buvo naudojamos šaudyklės be dugno, ploniems – su dugnu. Kad audžiant šaudyklės nenukirstų metmenų gijų, jų galai suapvalinami ar užriečiami į šoną. Turėjo būti slidžios, lengvai bėgioti tarp audeklo žiočių, todėl jos buvo daromos iš kietesnio medžio: kadugio, obels, kriaušės, uosio, ąžuolo, o dažniausiai – iš klevo. Paprastai puošiama viršutinė šaudyklės plokštuma ir šonai. Neretai šaudyklėse įbrėžti jų padirbimo metai ir meistro arba būsimos savininkės inicialai.
Į šaudyklę vietoj pagaliuko dėdavo dratelį. Šaudyklių būdavo visokių – ir išrangytų, kitų galai užriesti, kitų tiesioginiai. Kitos buvo tiesios, tik galai smaili. Mano tėtis darydavo tiesias, iš obels, šaką nupjauna – tada jos slidžios ir lenda gerai. Ir nepašina nagų, atplaišų nedaro. Ji labai kieta, ilgai laiko (Beištrakiai).
Šaltiniai
* Kaišiadorių muziejaus archyvas. B. 561. Žižliauskaitė L. Kalendoriniai ir šeimos papročiai, etnografinių daiktų aiškinimai, tautosaka. 2004 m. L. 3.
Literatūra
* Baltrušaitis V., Žižliauskaitė L. Kaišiadorių etnografinis žodynėlis. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2006. - P. 114;
* Lietuvos TSR dailės muziejus. Katalogas. Medžio dirbiniai: verpimo, audimo ir skalbimo įrankiai. – Vilnius, 1969. - P. 15;
* Tallat-Kelpšaitė Niunkienė G. Audimo staklių raida Lietuvoje // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, XIV (I), 1974, p. 91-92.
