Grėblys
Grėblys – įrankis grėbti, žemei purenti. Naudojami dviejų tipų: paprastieji, naudojami šienui, javams sugrėbti, ir platieji, specialiai skirti rugienoms grėbstyti. Pirmojo tipo grėbliu perskėlus kotą perskeliant padaromos žiotys ir įkišamos į galvoje iškaltas skylutes. Kad žiotys toliau neplyštų, kotas toje vietoje aplenkiamas vytelių arba skardos lankeliu. Dažniau pasitaiko grėblių, kurių grėbliakotis neperskeliamas, o tiesiog įtaisomas į galvą ir sutvirtinamas vielos ar karklo lankeliu. Platieji grėbliai rugienoms grėbstyti žymiai stambesni už paprastuosius grėblius. Grėblio kotas daromas dažniausiai iš eglės, lazdyno medžio, o dantys galvai – iš beržo medžio.
Grėblio kotas – kokių metro aštuoniasdešimties. Ir lankelis įsideda, kad nevibruotų (Tauckūnai). Grėblys buvo su lankiuku. Tatukas padarydavo ir taip: pagalį įskelia ir įtaiso grėblį (Žasliai).
Šaltiniai
* Kaišiadorių muziejaus archyvas. B. 561. Žižliauskaitė L. Kalendoriniai ir šeimos papročiai, etnografinių daiktų aiškinimai, tautosaka. 2004 m. L. 2;
* Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius. F. 81. B. 292. Lukšaitė V. Bitininkystė, šienapjūtė, dainos, pasakos. Rinkta Žiežmarių apyl. 1969 m. L. 22.
Literatūra
* Baltrušaitis V., Žižliauskaitė L. Kaišiadorių etnografinis žodynėlis. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2006. - P. 41;
* Elisonas J. Lietuvių sodiečių technikos žodyno mėginimas // Archyvum Philologicum. Kn.3. – Kaunas, 1932. - P. 137;
* Merkienė R., Milius V. Žemės ūkio inventorius // Iš Lietuvos kultūros istorijos. T. 10. – Vilnius, 1979. - P. 114-122.
