Gorčius
Gorčius – medinis arba pintas indas, skysčių ir biralų matas (2,8 ar 3 litro). Ankstyvesni gorčiai buvo pinami iš vytelių, šaknų, plėšų, šiaudų, įvairių formų, kartais su ąselėmis. Vėlyvesni gorčiai – mediniai, cilindriniai arba keturkampiai, dažniausiai išskobti iš vieno medžio gabalo, su viena rankena ar su ąsa. Naudojami ne tik kaip saiko matas, bet taip pat atsinešti grūdams, miltams, pašarams.
Pusgarčiukėlis toks (Kaugonys). Tiksliai grūdams atseikėti, jų būdavo ir 2 kilogramų, ir 5 kilogramų (Kruonis). Ūkininkas gorčiuje klebonui kalėdojant atnešdavo rugių, grūdų (Kalviai).
Šaltiniai
* Kaišiadorių muziejaus archyvas. B. 605. Etnografinių žodžių paaiškinimai. 2005 m. L. 6;
* Kaišiadorių muziejaus archyvas. B. 606. Etnografinių žodžių paaiškinimai. Anketavimas Kruonio seniūnijoje 2005 vasarą. Šiaulių pedagoginio universiteto studentų ekspedicija. L. 3;
* Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus Tarmių archyvas. Įrašas LK014004. Kaugonys, Paparčių apyl. Originalo savininkas: Lietuvių kalbos institutas. Įrašė A. Vidugiris, 1991 m.
Literatūra
* Baltrušaitis V., Žižliauskaitė L. Kaišiadorių etnografinis žodynėlis. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2006. - P. 40;
* Lietuvių enciklopedija. T. 7. – Bostonas, 1955. - P. 373;
* Merkienė R., Milius V. Žemės ūkio inventorius // Iš Lietuvos kultūros istorijos. T. 10. – Vilnius, 1979. - P. 51, 76-77;
* Milius V. Tradiciniai namų apyvokos daiktai // Panemunių dzūkai: straipsnių rinkinys / red. A. Vyšniauskaitė. – Vilnius: „Mokslas“, 1970. - P. 111-112.
