Laucė Jonas
Laucė Jonas (1917 m. spalio 18 d. Lašų k., Kriaunų sen., Rokiškio r. - 2003 m. gegužės 1 d. Rumšiškėse, palaidotas Rumšiškių kapinėse) - prozininkas.
1933-1936 m. mokėsi jėzuitų gimnazijoje Kaune. 1939 m. pašauktas į karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Po sovietinės okupacijos tęsė tarnybą kariuomenėje, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą paleistas į atsargą. Nuo 1941 m. tarnavo Penktajame saviaugos batalione ir netrukus išsiųstas į Rytų frontą. Karinę tarnybą baigė 1945 m. Kurše. Po Vokietijos kapituliacijos pateko į SSRS kariuomenės nelaisvę, vėliau iš jos pabėgo. Kurį laiką dalyvavo rezistencinėje kovoje, vėliau legalizavosi. 1946-1950 m. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių k. ir literatūrą. Mokytojavo Širvintose, Biržuose. 1971 m. už romaną „Negandų metai“ (pirmas pavadinimas „Žaizdre“) apkaltintas antisovietine propaganda, suimtas, kalintas Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje, vėliau dirbo prievartinėse statybose Kaune. 1973 m. grįžo į Biržus, dirbo kroviku, nuo 1975 m. gyveno Rumšiškėse, dirbo Kauno namų statybos kombinate, siuvimo fabrike.
1950 m. vedė Reginą Vosyliūtę, g. 1927 m., baigusią Vilniaus valstybinio universiteto istorijos-filologijos fakultetą. Susilaukė trijų vaikų - Gabijos, Snaigės ir Edivido.
Kūryba
Parašė ir išleido romanus: „Negandų metai“ (1991), „Karūna ir kalavijas“ (1995), „Mirštančių dievų kerštas“ (2002), atsiminimus „Penktasis savisaugos batalionas“ (1998).
Literatūra
* Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. - Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. - P. 100.
