Baniškės

Baniškės (Baniškė), kaimas Rumšiškių seniūnijoje, 4 km į šiaurę nuo Rumšiškių, 11 km į vakarus nuo Kaišiadorių, prie Vilniaus–Kauno plento. Vakaruose ribojasi su Pravieniškių mišku. Iš Tinklaraisčio pelkės, dabar nusausintos, ištekėjo bevardis upelis (3 km ilgio), Pravienos kairysis intakas. Šis upelis melioracijos grioviais teka ir dabar. Iš vakarų Baniškes siekia Pravieniškių miškas. Vietovardis asmenvardinės kilmės.

Istorija

Baniškių gyvenvietė minima 1892 m. Kauno gubernijos gyventojų sąraše. Kaime spaudos draudimo laikais daraktorė Viktorija Franckevičiūtė-Grinevičienė buvo įsteigusi slaptą lietuvišką mokyklą. Mokyklą žandarai susekė ir mokytoją nubaudė 150 rublių pinigine bauda. Kadangi daraktorė pinigų neturėjo, ji pusantro mėnesio sėdėjo daboklėje. Vėliau į švietėjišką veiklą įtraukė savo seserį Nataliją. Vaikus jos mokė iki 1906 m. Mokykloje daraktoriavo ir Jonas Aliuškevičius. Kaimas į vienkiemius išskirstytas 1911 metais. 1919–1920 m. kovose už Lietuvos nepriklausomybę sužeistas Baniškių gyventojas Jonas Adomavičius. 1923 m. Baniškės kaime – 52 sodybos, kuriose gyveno 307 gyventojai. 1938 m. minimos dvejos Baniškės - kaimas ir viensėdis, kuriame gyveno ir 3,24 ha žemės dirbo Pranarauskai. Tuo metu kaime buvo paplitusi Simanavičiaus pavardė. 1941 m. birželį besitraukiantys Raudonosios Armijos kariai nušovė Vincą Ilicką, Kazį Ulozą ir Joną Dubosą. 1941 m. liepos pradžioje 3 vietiniai gyventojai Baniškių kaimo gyventojo Miko Murausko namuose suėmė besislapstantį sovietų karininką ir perdavė jį vokiečiams. Karininkas buvo sušaudytas. 1941 m. liepos 4 d. prie Pravienos upelio žiočių nušautas sovietinis aktyvistas kalvis Juozas Šamatauskas (gimęs 1897 m. Baniškėse). Vokiečiai sušaudė Baniškių gyventoją Dubosą, kuris kartu su Užtakų kaimo gyventoju Litvinsku Pravieniškėse buvusiam rusų daliniui pasiūlė be mūšio užimti Rumšiškes, kuriose, kaip teigė šie gyventojai, jau nebuvo vokiečių kareivių. Rumšiškėnas Pranciškus Mikalauskas-Skietelė (1924-1998) savo apsakyme „Karas“ apie tai rašė:

„Bemoksliai rusų vadai patikėjo, bet nenuėjus iki miestelio dviejų kilometrų, susitiko su vokiečiais, ir prasidėjo mūšis. Žuvo visas tas rusų dalinys, didesnę jų pusę užmušė, kiti išsilakstė, nors paskui visus sugaudė. Mūšio metu sudegino apie dešimtį ūkininkų sodybų. Šaudymas tęsėsi pora valandų, o kiek žuvo žmonių – rusų ir vokiečių kareivėlių, kiek sudegė ūkininkėlių gyvenamų trobų, tvartų, klojimų ir kito gero tvartuose? Dėl dviejų žmonių, dviejų žioplų vyrų – geriau jie savo liežuvius būtų įkišę tarp ratų! Vokiečiai ištardė belaisvius, viską sužinojo, atėjo į Litvinsko ir Duboso namus, išsivedė juos laukan ir beveik prie gryčios slenksčio abudu sušaudė. Taip už liežuvį gavo atlyginimą – po kulką į durną galvą”.

Priverstiniams darbams į Vokietiją 1943 m. buvo išvežtas Jonas Kalinauskas. Grįžo 1946 metais. 1944–1948 m. įkalinti 3 gyventojai, 1948–1949 m. 3 kaimo gyventojai ištremti. 1948 m. birželio 11 d. nušautas Baniškių gyventojas Juozas Calkevičius. „Liaudies gynėjai“ buvo iš Baniškių kilę trys broliai – Stasys, Kazys ir Zigmas Kepežinskai.

1947 m. kaime – 64 sodybos, 266 gyventojai, 1959 m. – 219 gyventojų, 1977 m. – 34 šeimos (88 gyventojai), 2002 m. – 10 sodybų, 18 gyventojų. Kaimą puošia 1,5 m aukščio ornamentuotas betoninis kryžius.

Baniškėse gimė ir užaugo poetas bei verslininkas Klemensas Kazlauskas. Šiuo metu gyvena Kazlų Rūdoje. Marijampolėje išleido du eilėraščių rinkinius: „Vis ieškau prasmės“ (1998), „Per likimo akmenis“ (1999). Eilėse rašo apie Pravieniškių mokyklą, tėvus – buvusius Baniškių kaimo žemdirbius, gimtąsias Rumšiškių apylinkes. 1950 m. kovo 1 d. kaime įkurtas „Kibirkšties“ kolūkis (pirmasis pirmininkas – Baniškių gyventojas Jonas Alionis). Jo atsiminimai saugomi Kaišiadorių muziejuje. J. Alionis pasakoja, kaip
1950 m. vos nesugriuvo tas kolūkis:

„Eidamas pro kolūkiečio P. Malinausko sodybą, pastebėjau ten susirinkusius kolūkiečius, kurie, pasikvietę vienintelį kaimo raštingą žmogų J. Drumstą, rašė pareiškimą Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkui J. Paleckiui, kad leistų išardyti Rumšiškių valsčiuje, Baniškių kaime įsikūrusį „Kibirkšties“ kolūkį. Buvo numatyta, kad į Vilnių pareiškimą veš O. Šimkūnienė ir M. Adomavičius. Kelionės išlaidoms buvo surinkta iš kolūkiečių po 5 rublius. Susirinkusieji visokiais būdais agitavo ir mane pasirašyti dėl „Kibirkšties“ kolūkio išardymo. Parašą dėti atsisakiau, tačiau 5 rub kelionės išlaidoms daviau, nes bijojau įpykusių kolūkiečių“. Apie tai greit sužinojo apskrities valdžia, ir pravedus aiškinamąjį darbą tarp valstiečių, kolūkis buvo išsaugotas.

1923–1924 m. netolimose Ugoniškėse buvusioje pradžios mokykloje mokytojavo Stasys Tijūnaitis. Tuo metu rašytame savo straipsnyje apie Baniškes jis rašė:

„Baniškės yra jaunas kaimas – nuo liustracijos metų, po baudžiavos panaikinimo. Ligi kaimo atsiradimo tenai buvo miškas, tarp miškų lomose – bendros Rumšiškių miestelio gyventojų pievos. Miškai buvo iškirsti ir žemė išdalinta Rumšiškių daržininkams po tris dešimtines, taip pat buvusiems rusų armijos kareiviams – po vieną dešimtinę. Bet pievos buvo paliktos kaip ligtol buvo – Rumšiškių ūkininkams. Tos pievos buvo nepatogios turėti dėl tolumo, tai 1912 metais jos buvo išdalytos sklypais. Keliuose pievų sklypuose įsikūrė miestelio gyventojai. Kai kurie smulkieji sklypininkai pardavė savo žemes, kiti jas išnuomavo. Šiuo metu Baniškėse yra 77 vienetai sklypų, iš kurių tik 16 nuo 5,51 ligi 19,79 ha, visi kiti – smulkūs sklypeliai. Gyvena 52 šeimos iš 314 žmonių.

Baniškių vardas eina iš Banio pavardės. Bet žmonės nemena tokio Baniškių gyventojo“.

Gyvenvietės

Rumšiškių seniūnija