Dainavos girininkijos vietovardžiai
Dainavos girininkijos vietovardžiai
Girininkas Feliksas Urbonas 1935 m. užrašė Dainavos girininkijos vietovardžius. Pateikėjai – V. Sagotavičius, K. Biliukas, J. Petkevičius, R. Ročkauskas, M. Kuzinevičius,
S. Grakauskas.
Abrančkovos akmuo – akmuo. 3x2 m dydžio. Eiriogalos miške prie Kapciškių kaimo. „Panašus į širdį. Šiuo vardu vadina vietos žmonės“. „Seniau naktigoni ganydami arklius susirinkdavo prie to akmens ir dažnai risdavos“.
Eiriogalos miškas (vietinių žmonių vadinama Airiogalos miškas) – miškas. Lygi, drėgna vieta, juodžemis. 152 ha dydžio. 4 km į pietryčius nuo Žaslių miestelio. „Seniau tas miškas buvo Eiriogalos dvaro, todėl ir vardas duotas to dvaro“.
Barsukynė (vietinių žmonių vadinama Barcučyzna) – pailgas kalniukas, smėlynas, apaugęs mišku. 10 ha dydžio. Dainavos miške, prie Varniškių kaimo lauko. „Tame kalnely yra iškastų daug barsukų urvų“.
Bobiniroist – pelkė (raistas). Šlapia, tarp kalniukų pelkė. Priaugę samanų, spanguolių, gailių ir menkų pušaičių. 6 ha dydžio. Našlėnų miške, prie Kmitų kaimo lauko. „Šis vardas žinomas tik apylinkės žmonių. Vasarą čia ateina moterys uogauti“.
Bekstonių miškas – miškas. Vieta nežymiai banguota, sausas smėlis, vietomis maži raisteliai. 491 ha dydžio. Į pietus nuo Bekstonių kaimo. „Šis vardas yra oficialus ir visur rašomas dokumentus. Pavadintas miškotvarkos 1926 metais nuo kaimo vardo Bekstonių. Anksčiau buvo vadinamas Padlapojaus miškas“.
Brasta – kelio tarpas. Žema vieta, tarp nežymių kalniukų, smėlis. Per lietus apsemia vanduo. Apie 100 m ilgio. Bekstonių miške, einant iš Bekstonių kaimo į Kaugonių kaimą. „Seniau čia beveik visada stovėjo vanduo, bet dabar jau čia yra pilto smėlio“.
Cineikių miškas – miškas. Lapuotas, nežymiai banguotas miškas, daugiausia drėgnas smėlis su storu humuso sluoksniu. 272 ha dydžio. 2 km nuo Žaslių miestelio, prie Cineikių kaimo. „Šis pavadinimas pradėtas oficialiai vadinti nuo 1926 m.“
Dainavos miškas – miškas. Vietomis su mažais iškilimais, mišrus miškas, daugiakampio formos, viršutinis sluoksnis turtingas puvenomis, giliau - smėlis. 279 ha dydžio. 1 km į pietus nuo Dainavos dvaro. „Oficialus vardas“. „Dainavos miškas seniau (prieš karą) priklausė Dainavos dvarui, bet dabar yra valstybinis“.
Degimai – jaunuolynas, lapuočių miškas, pakili vieta, smėlis. 6 ha dydžio. Dainavos miške. „Pradėta vietos žmonių vadinti po išdegimo prieš 18 metų“.
Deferencija (vietinių žmonių vadinama Dafarancija) – pieva, nuolaidi vieta, smėlis. 2,5 ha dydžio. Šešonių miške, prie Šešonių kaimo lauko. „Prieš 10 metų valdė Šešonių kaimas, o dabar paėmė valstybė“. „1926 m. tas plotas buvo nusavintas valstybės, o Šešonių kaim. ūkininkai norėjo pasisavinti sau, bylinėjosi, anksčiau jie valdė tą plotą pasidalinę mažais gabaliukais“.
Dugnai – miškas, nuolaidi vieta, apaugusi eglynu, smėlėta žemė. 19 ha dydžio. Dainavos girininkijoje, prie Gervaraisčio ir Kaugonių kaimų.
Dvorna duobė – pieva, prie upės išsiliejimo, statūs krantai, juodžemis. 2 ha dydžio. Našlėnų miške, prie Antakalnio kaimo. „Prieš karą tą duobę šienaudavo Našlėnų dvaro savininkas“.
Gabrieliavos miškas (vietinių žmonių vadinama Gabrielvos miškas) – miškas. Lapuočių, drėgnas, lygus miškas, apvalios formos, juodžemis. 170 ha dydžio. Prie geležinkelio iš Žaslių stoties į Vievį (kairėje pusėje). 1,5 km į šiaurę nuo Gabrieliavos dvaro. „Tuo vardu vadinama oficialiai“. „Prieš karą tas miškas buvo Gabrieliavos dvaro, o vėliau nusavintas valstybės“.
Givačiškės – miškas. Drėgnas, kupstuotas, menkas miškas. Paviršius dumblinas. 40 ha dydžio. Prie Givačiškių kaimo, Cineikių miške. „Vasarą ten randama daug gyvačių, todėl ir gavo vardą Givačiškės“.
Gojus – miškas. Kalniukas, išraižytas griovių, apaugęs gražiu eglynu, juodžemis. Apie 25 ha dydžio. Našlėnų miške, į šiaurę nuo Našlėnų dvaro. „Plačiai apylinkėje vadinamas. Žmonės noriai perka mišką, nes dailūs medžiai“.
Gornės miškas – miškas. Apvalus kalniukas, apaugęs eglynu. Paviršius – juodžemis. Apie 20 ha dydžio. Našlėnų miške, į rytus nuo Šešonių kaimo. „19 šimtmečio pradžioje ant to kalniuko buvo trobos ir žmonės vadino na „guro“, o dabar kiek pasikeitė“.
Kaugonių miškas – miškas. Netaisyklingos formos, nežymiai banguotas, vietomis šlapias, mišrus miškas. Žemė smėlėta. 242 ha dydžio. Į rytus nuo Kaugonių stoties.
Keidanka – miškas, lygi vieta prie lauko, apaugusi eglynu. Paviršius – juodžemis ir dumblas. Apie 60 ha dydžio. Dainavos miške, prie Galviškių kaimo. „Prieš daugelį metų ten ėjo rusų raiteliai iš Kėdainių ir buvę apsistoję“.
Krasiai – miškas, apvalus kalniukas, apaugęs jaunu mišku, smėlynas. Apie 40 ha dydžio. Dainavos miške, prie Dainavos dvaro lauko. „Toje vietoje randamas vienas kitas kaulas ir dar žmonės atmena kad buvo ir kryžių liekanos, buvę Prancūzų kapai, o vėliau dar laidojo ir vietinius žmones“.
Meškaraistis – miškas, šlapia vieta, priaugusi tankių krūmų, aplinkui dideli miškai. Apie 8 ha dydžio. Cineikių miške. „Pasakojama, kad senovėje tame raiste meškų būdavę“.
Močiula – duobė. Įdubimas pamiškėje, pilnas vandens. Apie 0,80 ha dydžio. Prie Dainavos miško, prie pat Dainavėlių kaimo. „Apylinkės žmonės tą vardą ir težino“. „Žmonės į tą duobę merkia kanapes. Atseit nuo žodžio „močit“ ir ėmė vadinti Močiula“.
Natokai – pieva. Nuolaidi vieta prie mažo upeliuko, prinešta žemių. 1 ha dydžio. Našlėnų miške, prie kelio, einant iš Našlėnų į Lemucionis. „Vietinių žmonių vadinama dėl jos nuotakumo“. „Vieta nuolaidi, gali gerai vanduo nubėgti, todėl kiti vadina nuotaki iš to ir gavo Natokai vardą“.
Našlėnai – miškas. kalnuotas miškas su įvairiais įdubimais, smėlėta žemė. 387 ha dydžio. Kairiame Neries upės krante, prie Našlėnų dvaro. „Oficialiai taip vadinamas. Vardas duotas nuo dvaro Našlėnai, nes seniau buvo to dvaro“.
Nemecki valakai – miškas. Lygi vietovė, smėlynas, pušynas. Apie 25 ha dydžio. Našlėnų miške. „Prieš kokį 50 metų tame plote buvo pirkę vokiečiai miško, nuo to laiko ir pradėjo nemcų valakai, nemecki valakai“.
Haidulka (Indulka) – dirbama žemė. Tarp miškų, lygi vieta, smėlėta žemė. Apie 30 ha dydžio. Šešonių miške, prie pat Sukrų vienkiemio. „Seniau ta žemė buvo privati, o dabar nusavinta valstybės“.
Juodklonis, Darželio raistas – pelkė. Priaugusi mažų pušaičių, samanų ir kupstelių. Apie 70 ha dydžio. Kaugonių miške. „Panašus į klaną, stovintį kur ant kelio dumbliną vandenį, todėl ir pavadino Juodkloniu“. „1812 m., kai ėjo prancūzai, tai žmonės čia buvo aptvėrę tą raistą tvora, kai daržą ir suvarydavę gyvulius“.
Prancūzija – pieva. Lygi, graži sausa vieta, juodžemis. 0,90 ha dydžio. Gečionių miške. „Šioje vietoje buvę apsistoję prancūzai, traukdami nuo Kauno į Rusiją“.
Padlapojaus miškas – miškas. Gražūs, sausi šilai, truputį banguoti, smėlėta žemė. 525 ha dydžio. Prasideda Dainavos girininkijos ribose rytų pusėje.
Padlapojus – kaimelis, žemė lygi, priesmėlis. 6 kiemai, 30 gyventojų.
Palaukaraistis (vietinių žmonių vadinama Palukraistis) – pelkė. Žema vieta tarp kalniukų, priaugusi samanų, gailių, spanguolių. Apie 9 ha dydžio. Padlapojaus miške, prie Lapoikos kaimo. „Seniau tas raistas buvo prie lauko, bet dabar apžėlė aplinkui miškai“. „Seniau kol buvo ponų miškai, tai ir ta pelkė dar buvo prie lauko, tai dabar žmonės vietose prie lauko raistas ėmė vadinti Palaukaraistis“.
Pakėkštavalkis – miškas. Tankus brūzgynas, vieta lygi, drėgna, purvina. Apie 7 ha dydžio. Padlapojaus miške, prie Lapoikos kaimo. „Kol buvo mažiau varžomi miškai, tai čia daug pusbernių valkiodavos kėkštų ieškodami, todėl ir ėmė vadinti tuo vardu“.
Pajuodupis – upeliukas. Mažas, vingiuotas, teka per dumblėtus raistus. Apie 2 km ilgio. Prasideda Našlėnų miške ir įteka į Nerį.
Pustinka – dirbama žemė. Lygi, tarp miškų. Paviršius – žvyras su smėliu. 3 ha dydžio. Našlėnų miške, prie kelio iš Našlėnų dvaro į Lemucionis einant. „Seniau stovėjo trobos, o dabar viskas išnaikinta“. „Žmonės pasakoja, kad ten stovėjusios trobos, kad piktoji dvasia viską sunaikinusi ir dabar niekas negalįs pastatyti trobesių“.
Pasbisčiai – miškas. Lygi vieta, apaugusi jaunu mišku. Smėlėta žemė. Apie 25 ha dydžio. Našlėnų miške, prie Padvarių lauko. „Seniau ten ganydavo galvijus, kol valdė dvaras, o dabar valstybės nusavintas ir nebegano, todėl tik aplinkiniai taip ir tebevadina“.
Rajufka – dirbama žemė. Lygi, graži, vietomis nuolaidi vieta, juodžemis. 4 ha dydžio. Prie Gabrieliavos miško iš vakarų pusės. „Prieš karą buvo trobesiai, augo medžių ir keldavo bitėms inkilus. Dabar viskas išnaikinta“. „Čia seniau mėgdavos bitės tą vietą ir dažnai spiesdavos atlėkusios bitės, todėl dabar žmonės nuo lenkiško žodžio „roj“ ir ėmė vadinti Rajufka“.
Raišulka – upelis, apie 3 km ilgio. Prasideda iš šaltinių prie Viršiliškių, teka per mišką ir įteka į Nerį. „Šis upelis teka labai vingiuotai, lyg eitų žmogus šlubuodamas, raišuodamas dėl to ėmė vadinti Raišulka“.
Rudupis – įdubimas, apie 300 metrų ilgio. Prasideda prie Aukštujų kaimo iš raisto, tęsiasi per mišką ir sunyksta. „Pavasarį ir rudenį atrodo į upelį“.
Skerdimai – pieva, lygi tarp miškų, prie upelio, graži vieta. Paviršius – juodžemis. Apie 4 ha dydžio. Našlėnų miške, prie kelio iš Našlėnų dvaro į Lemucionis. „Kol buvo dvaro ta pieva ten ganydavo gyvulius“. „Čia ganant senovės laikais gyvulius žmonės rasdavo dažnai papjautų vilkų gyvulių“.
Sukra (Cukra) – upelis. Atbėga iš Vievio girininkijos miškų, bėga pro Šešonių mišką ir įteka į Nerį.
Skenduolis – šaltinis. Iš šiaurės pusės nedidelis kalniukas, pietuose lygu, aplink apaugęs eglynu, pušim. Apie 0,5 ha dydžio. Padlapojaus miške. „Per žiemą neužšąla. Ateina žvėrys gerti“. „Seni žmonės pasakoja, kad vieną kartą pjaunant beržą jis įvirtęs į tą šaltinį ir su visomis šakomis paskendęs. Kiti žmonės mano, kad šis šaltinis susijungęs su Zelvės ežeru už 4 klm. ir čia ateinančios iš jo žuvys“.
Šaltiniai (vietinių žmonių vadinama Krinici) – miškas. Šlapia, klampi vieta, pailgos formos. Apie 30 ha dydžio. Dainavos miške, tarp Galviškių ir Dainavėlių kaimų.
Šešonių miškas – miškas. Kalnuotas, išraižytas griovių, smėlynai. 300 ha dydžio. Prasideda prie Šešonių kaimo ir tęsiasi į pietus.
Vertimai (vietos tarme Vercimai) – dirbama žemė. Lygi vieta, prie pat miško, drėgnas juodžemis. 3,5 ha dydžio. Prie Dainavos miško rytinės pusės. „Seniau buvo ta vieta apaugusi mišku, bet vėjas išvartęs ten medžius“.
Žalias raistas – pelkė. Priaugusi samanų, menkų beržiukų ir pušaičių, šlapia vieta. Apie 80 ha dydžio. Cineikių miške. „Čia ir vasarą visai neišdžiūsta samanos“.
Žiežmarė (vietos tarme Žiežmare) – upelis. Ateina per miškus, per Našlėnų mišką įteka į Nerį. „Neišdžiūsta ir vasarą“.
Zoskos kalnas – miškas. Smėlio kalnelis, apaugęs mišku. Apie 2 ha dydžio. Cineikių miške, prie kelio į Žaslių miestelį. „Vieną kartą mergelė Zosė pamilusi vieną bernelį ir norėjo su juo susituokti, bet šis atsisakė ir vedė kitą, o Zosė iš širdies skausmo atėjus ant to kalnelio ir pasikorusi“.
Zamkai – miškas. Smėlio kalniukas išraižytas dirbtinių senovinių griovių. Smėlėta žemė. Apie 10 ha dydžio. Šešonių miške, prie Maskoliškių kaimo. „Čia buvę per lenkmetį susispietę sukilėliai ir su rusų kariuomene buvęs didelis mūšis ir daug rusų išmušė, nes sukilėliams labai buvusi patogi vieta“.
Šaltiniai
* Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.
